Teatro anonsai
Ingrida Ragelskienė
Kraujas! Istorijos... Lietuva?
„Blood Stories Lithuania“ festivalyje „Sirenos“
Pradžioje žiupsnelis nuostabiosios skaičių magijos iš šiuolaikinio Lietuvos teatro realijų: nepraėjo nė šešeri metai, ir jubiliejinis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įcentruoja savo tarptautinę programą aplink 2018 m. sukurtą šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklį. „Sirenoms“ šiemet sukako dvidešimt – lyg ir puikus pretekstas pagaliau išaugti iš entuziastingo teatrinio paauglio kelnių, bet kur tau. 2023 m. „Sirenos“ iš Lietuvos kultūros tarybos programos „Strateginis tarptautinių renginių finansavimas“ gavo dešimčia tūkstančių mažesnę finansinę paramą nei pernai, nors vis dėlto gautų 130 000 eurų visiškai pakako, kad būtų sukurta jauki, kamerinė, neįpareigojanti, saugi, jautriai netraumuojanti aplinka ir atmosfera bendraminčių, net sakyčiau „bendrakraujų“, ištikimų festivalio draugų ir bičiulių ratui.
Ieva Tumanovičiūtė
Kurti tikrovę
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“
Svarbu, kokią būseną žiūrovui sukelia spektaklis, kaip į jį kreipiasi, kokį jį išleidžia iš teatro: piktą, sudirgusį, pavargusį, susimąsčiusį, įkvėptą. Juk nuo to priklauso, ką jis darys, kaip bendraus su kitais. Vis labiau vertinu kūrinius, kurie agresyviai neatakuoja, neišdirgina, po jų išeini susikaupęs, atsargesnis. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje parodytas ne tėvynėje kuriančio šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ daro gerą įspūdį pagarbiu ir ramiu bendravimu su žiūrovais, kai nesiekiama nei etiškai, nei estetiškai šokiruoti.
Dovilė Zavedskaitė
Beveidė būklė
„Encounters. Vilnius“ festivalyje „Sirenos“
Šių metų festivalio „Sirenos“ užsienio programa buvo skurdi vaizdinių atžvilgiu. Būtų beveik galima sakyti, kad „Sirenos“ šiemet nieko neparodė, tik kalbėjo, kalbino, kalbėjosi, užsikalbėjo. Vis dėlto festivalis ir jo atvežti užsienio kūrėjai turėjo ką pasakyti. Buvo įdomu nuo pirmo iki paskutinio žodžio.
„Apeirono“ teatro inf.
Naujoje teatro „Apeironas“ premjeroje – apie visuomenėje nepaklausius žmones, kuriančius stebuklus
Ingrida Jankauskaitė
Semtis kūrybinio entuziazmo iš jaunų
Pokalbis su aktore Jone Šadeike
Aktorė Jonė Šadeikė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), „Daktaras Glasas“ (rež. Rolandas Kazlas, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2019), „4 Mortos“ (rež. Darius Rabašauskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2017), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė, JT, 2016), „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, JT, 2015) ir kt.
Rasa Vasinauskaitė
Triušio pėdutė, arba šeštasis veiksmas
Milo Rau „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ festivalyje „Sirenos“
Vienoje finalinių scenų aktorė, ką tik vaidinusi žudiko merginą ir vieną iš žudynėse dalyvavusių jaunuolių, perskaito Wisławos Szymborskos „Teatro įspūdį“. Tai eilėraštis apie šeštąjį veiksmą, kai prisikėlusieji iš mirusiųjų vainikuoja žmogžudystes, pasitaiso perukus, išsitraukia durklus iš krūtinių, nusiima nuo kaklo kilpas, ir žuvusieji kartu su gyvaisiais išeina prieš publiką, lenkiasi po du ir po vieną, tvirtai žinodami, kad rytoj viskas kartosis, o dabar kantriai laukė užkulisiuose, nenusivilkdami kostiumų, nenusivalydami grimo, ir tai jaudina labiau už tragedijos tiradas, bet labiausiai įkvepia uždangos kritimas, kai pro mažą plyšelį matyti į gėlės žiedą tiesiama ranka, kita – imanti nukritusį kardą, o trečia, nematomoji, suspaudžia gerklę...
