Teatras
Šių metų festivalio „Sirenos“ užsienio programa buvo skurdi vaizdinių atžvilgiu. Būtų beveik galima sakyti, kad „Sirenos“ šiemet nieko neparodė, tik kalbėjo, kalbino, kalbėjosi, užsikalbėjo. Vis dėlto festivalis ir jo atvežti užsienio kūrėjai turėjo ką pasakyti. Buvo įdomu nuo pirmo iki paskutinio žodžio. Tiktai galiausiai, mąstant apie visą festivalį, paaiškėjo, kad kai nėra vaizdinių, kurie įstringa, arba įtaigios atmosferos, kuri lieka kūne, kai nėra stiprių aktorinių darbų, pospektakliniai prisiminimai, ypač iš atstumo, būna labai blankūs. Žodžiu pasikliaujantys spektakliai – greitai nykstantys, tarsi trumpai galiojantys prisiminimai. Dargi atrodo, kad kuo daugiau spektaklis nori pasakyti, tuo nykimas spartesnis, nes žodžiai, tekstai, istorijos ima gožti vieni kitus, kol galiausiai susigrūda ir toje krūvoje pasimeta. Taip nutiko šiaip jau įtraukiam Jorge Andrade ir Jono Jurkūno „Blood Stories Lithuania“: čia buvo papasakota tiek daug šeštos, dešimtos ir n-tos eilės pusbrolių ir pusseserių istorijų, kad galiausiai visos nuvertėjo, susistumdė ir liko tik Andrade gyvybingumas bei artikuliacija. Dar – švelnus nuovargis. Nuo žodžių.
Terminą „žodžiai“, o ne „istorijos“, vartoju sąmoningai: man smalsu sekti, kada žodžiai pasitelkiami kaip informacija, kada – kaip muzika, kada – kaip psichologija ir t.t. „The Feminist Secret Society of Helsinki“ (Suomija) spektaklyje „Encounters. Vilnius“ žodžiai yra būdas išlaikyti ryšį. Nes jeigu nekalbi, nebeturi nieko, kas sietų su kitu žmogumi. Režisierių Katri Naukkarinen, Amandos Palo ir Olgos Palo sukurtas „Encounters. Vilnius“ – tai spektaklis-eksperimentas, kuriame du anonimais išliekantys žmonės, užpildę anketą ir atrinkti, matyt, pagal tam tikrus kriterijus (lytis, seksualinė orientacija, amžius, tabu temos – kad būtų skirtumų), įkurdinami po vieną atskiruose kambariuose. Dvi aktorės, kurias matome scenoje (Vilma Raubaitė ir Milda Naudžiūnaitė), palaiko su jais ryšį ir paskolina jiems savo kūnus bei balsus: tai, ką išgirsta ausinėse, pasako garsiai, perduoda žūrovams ir drauge tam, kuris laukia kitame kambaryje. Tai nėra du monologai – tai dialogas. Kaip megsis pokalbis – palikta atsitiktinumui.
Žodžiai šiame kūrinyje suprantami kaip esminė poveikio materija. Vadinasi, žmogaus yra tik tiek, kiek yra jo žodžių. Nes net reakcijos ir emocijos nebūtinai priklauso dviem žmonėms už kadro – juk žiūrovai nežino, ar aktorė juokiasi todėl, kad jai juokinga, ar todėl, kad juokiasi jos veikėjas. Štai anonimams suteikus vienas kitam vardus – „Būk tu Miglė, o tu būk Juozas“ – aktorės Naudžiūnaitės balsu kalbantis Juozas nustemba: „Aš Juozas, o dieve. – Ir staiga pataiso: – O dieve aš nesakiau!“ Vadinasi, aktorė pridėjo nuo savęs. Ką dar aktorės pridėjo nuo savęs? O kur dar tai, kad matome jų mimikos, kūno, psichologines reakcijas į žodžius, kuriuos tenka ištarti už kitą žmogų: kada kyla empatija, vertinimai, užuojauta, kada joms smalsu, kada – nuobodu. Šiuo požūriu spektaklis „Encounters. Vilnius“ veikia tarsi žmogaus nuostatų, įsitikinimų, vertybių ir kitų asmenybinių rodiklių laboratorija – mes galime iš arti stebėti vieno žmogaus reakciją į kitą. Nors, spėju, aktorių prašyta laikytis visiško neutralumo, vis dėlto ne viską paslėpti įmanoma: žmogus žmogui yra jautrus.
Svarbiausia spektaklio dalis – kūrėjų „beveide būkle“ vadinama dviejų anonimų patirtis. Žiūrovų darbas – liudyti dviejų nepažįstamų žmonių susitikimą, stebėti jo evoliuciją taip, kaip tėvai prie smėlio dėžės stebi savo vaikų „labas, koks tavo vardas“. Išties, jei ne tos smėlio dėžės, nedaug kur daugiau gali pamatyti, kaip žmogus susibendrauja su kitu žmogumi, – tai tų dviejų žmonių, o ne visuomenės reikalas. Intymus, o ne politinis reiškinys. Spektaklis „Encounters. Vilnius“ žmonių susitikimą paverčia viešu, taigi įvairioms nuomonėms ir vertinimams prieinamu, meno objektu. Vieša tampa ir anonimų lytis, seksualinė orientacija, traumos, pažiūros, istorijos, visi „...dėdė mane smaugia, o aš net negaliu įspirt jam į klyną, nes jis vaikystėj man dainavo dainelę...“, visi „...gimdytum tu ar tavo partnerė? Gi galit iškart abi!“
Ką su mūsų istorijomis padaro viešumas? Kaip tai paveikia anonimiškus žmones, kurie pasirenkami šiam darbui? Ir kas nutinka jų pasakojimams, kurie čia išnaudojami įspūdžiui kurti? Ar nėra taip, kad išsakius viešą mintį, sakykim, apie savo skausmą būti atskirtam nuo sūnaus (Juozo istorija), tas skausmas tarsi užtvirtinimas ir pateikiamas viešam naudojimui? Įdomu, ar kūrėjai po spektaklio susitinka su anonimais pasikalbėti. Žvelgiant psichologiškai, rodos, būtų vertinga.
Kitas svarbus niuansas – ką žmogus renkasi kalbėti, žinodamas, kad yra anonimiškas ir drauge girdimas pilnos salės žmonių. Pokalbiai su nepažįstamaisiais visuomet neįtikėtinai išlaisvina – nes atsitiktinių pašnekovų nesaugai, nebijai jų vertinimo, netyrinėji, kaip tavo istorijos paveiks tarpusavio santykį. Gali tiesiog pasakoti. „Encounters. Vilnius“ seanse, kuriame buvau (juk kiekvienąkart – kiti žmonės), atsiskleidė statistinio vidurinės kartos šiandienos lietuvio paveikslas: vienišumas, darbas iš reikalo, fake it till you make it (apsimesk, kol pavyksta), šeiminių santykių problemos, tvarkymasis su traumomis, sunkumas būti savimi, galvojimas apie metų laiką (ruduo, žiema, tamsu, nyku), gražios svajonės. Juozas svajoja būti astronomu, Miglė – nuvykti į džiungles. Vienu gražiausių epizodų tampa visiškai beasmenis fragmentas: „Gal žinai, kuo skiriasi džiunglės nuo miško?“ – „Man atrodo, ten medžiai nemeta lapų.“
Vis dėlto stipriausiai nuskamba homoseksualios poros gyvenimo mūsų valstybėje tema. Anonimas, kurį vadinome Juozu, be skrupulų lesbietei, kurią vadinome Migle, žėrė įvairius klausimus („Kur tuoksitės, kur gimdysit, kur vaikus auginsit, juk ne Lietuvoj?“), kurie be paliovos demonstravo mūsų bejėgiškai atsilikusios valstybės silpnąsias vietas („Lauksim, kol galėsim tuoktis Lietuvoj“) ir mūsų visuomenės paklusnumą politiškai angažuotoms „tikros šeimos“ vertybėms („Daug kas dalyvauja LGBT+ eitynėse, bet apie savo orientaciją nepasisako šeimoms“). Ši linija tapo spektaklio esme, nes ji žiūrovų akyse (ar ausyse) pakeitė Juozą. Paaiškėjus, kad Miglė turi partnerę, Juozas šiek tiek sutriko. „Supratau“, – tarė jis ir nutilo. O po to pamažu ėmė gilintis į jos partnerystės istoriją, kol ne tik atrado šių santykių grožį, bet ir ėmėsi už juos kovoti. Galiausiai Juozas pakvietė dabar pat aptarti dirbtinio apvaisinimo Latvijoje galimybes ir pridūrė: „Gal kas patars – mes juk čia turime daug žmonių. Ir visi jie palaiko“. – „Kaip gera“, – pasakė Miglė, ir buvo akivaizdu, kad spektaklis ką tik prisilietė prie realybės. Gal ją net vos vos pakoregavo.
Išties net nežinau, ar tai spektaklis. „Encounters. Vilnius“ man labiau primena socialinį eksperimentą, kuris kviečia pokalbio, jį skatina, galbūt kažką net moko kalbėtis. Moko pasakyti „nesakysiu“, kai sakyti nenori. Ir drauge – aš žinau, kad tai spektaklis. Nes jame, nemeluosiu, įdomiausia man buvo aktorė Vilma Raubaitė. Jos centruotė, mikrochoreografija ant baro kėdės, jos reakcijos ir akorinė gyvybė, pulsas ir įsiklausymas. Beveik jokiame vaidmenyje ji sugebėjo sukurti ryškią personą, kuri atstovauja kitam, bet kartu šoka save.
„Ką veiksi po to?“ – „Eisiu namo“, – atsako Miglė, kuri yra ne Miglė, Juozui, kuris yra ne Juozas. Duoti sau kitą vardą, kitą kūną ir veidą, atsisakyti savęs, gal net papasakoti ne savo istoriją, gal net sumeluoti viską, pasimatuojant to melo fiziką, – tokia šių metų „Sirenų“ terapija.
