Semtis kūrybinio entuziazmo iš jaunų

Aktorė Jonė Šadeikė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Urbančičiaus metodas“ (rež. Arturas Bumšteinas, JT, 2020), „Daktaras Glasas“ (rež. Rolandas Kazlas, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2019), „4 Mortos“ (rež. Darius Rabašauskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2017), „Perplex“ (rež. Monika Klimaitė, JT, 2016), „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, JT, 2015) ir kt.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) mokėtės Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio lėlininkų kurse. Kodėl rinkotės šią specialybę?

Jei atvirai, nei rinkausi kurso vadovų, nei svajojau apie lėlininko specialybę. Svajojau apie šokį, kūno lavinimą, o čia – eik už širmos lėlių tampyti. Taip man tuomet atrodė lėlių teatro aktoriaus likimas. To neslėpiau ir stodama per pokalbį su dėstytojais. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad nerinko išsvajoto šokio kurso, – šokėjų padėtis Lietuvoje dar sudėtingesnė nei aktorių, reikia labai daug dirbti, nuolat palaikyti formą, o spektaklių ir galimybių tikrai nėra daug. Taigi lėlininkų kursas – taip mus vadino akademijoje – tikrai buvo išskirtinis vien tuo, kad turėjo tokią specializaciją. Nors lėlininkystės paragauti teko nedaug, spėjome pamilti lėles, pažinti šios profesijos grožį. Didžioji dalis mano bendrakursių sėkmingai dirba Kauno ir Vilniaus lėlių teatruose.

Vis dar girdime apie psichologinį mokymosi LMTA krūvį. Kokie buvo jūsų išgyvenimai?

Ten tikrai sunku. Daug jautriai, jaunai, kūrybiškai sielai nepakeliamo psichologinio ir emocinio krūvio. Bet akademijoje nenorime gero dėstytojo – norime gero, garsaus režisieriaus, ir, deja, niekada nebus kitaip. Todėl dėstytojų pedagoginė nebranda yra tam tikras kompromisas. Pati patyriau ir labai sunkių laikotarpių. Nepaisant to, kad mūsų dėstytojai buvo išskirtinai pedagogiški ir netraumuojantys, vis dėlto pačios studijos, krūvis, programa, aplinka neišvengiamai viską sunkino. Pamenu, per vieną sesiją, kai turėjau intensyviai repetuoti ir tikrai negalėjau ištrūkti, jaučiausi visiškai perdegusi. Tuomet tėvai mane pasiėmė ir išvežė savaitei į Juodkrantę. Buvo vėlyvas ruduo, ten tokia ramybė, klaidžiojau po miškus, o akademijoje – repeticijos visu tempu, egzaminai ant nosies. Ir tie, atrodo, neatidėliotini darbai bei repeticijos tiesiog palaukė, nes jiems nebuvo kur dėtis. Ir dėstytojai nieko nesakė, jau, matyt, suprato, kad man tuoj stogas nučiuoš. Noriu tuo pasidalinti su jaunais, teatrą įsimylėjusiais ir visomis juslėmis į jį įnikusiais studentais (tokia, beje, dabar yra ir mano sesuo Goda, besimokanti pirmame Valentino Masalskio vaidybos kurse): geriau atsitraukti, o ne pasitraukti. Juk žinome, kokiais negrįžtamais keliais yra nuėjusių jaunų kūrėjų.

Ar prisimenate, kaip prieš dešimtmetį jums, jaunai aktorei, sekėsi įsitraukti į Jaunimo teatro trupę? Kaip ji jus priėmė?

Pirmiausia, vos baigus akademiją turėti darbo vietą buvo didžiulė dovana. Ji suteikė bent kažkokį nuspėjamą pragyvenimo šaltinį. Bet buvimas trupėje turi ir savų trūkumų – etatiniai aktoriai lengviau „užmiega“, greičiau praranda kūrybinio raumens tonusą. Tai jaučiu ir pati.

Trupė priėmė labai gražiai, padėjo įsilieti. Visiems buvome jauni, nauji, įdomūs, todėl turėjome nemažai darbų. Mes dalinomės kūrybine jaunyste ir entuziazmu, o vyresni aktoriai – patirtimi, teatro, kaip šeimos, suvokimu. Tai labai maloni patirtis. Dabar teatras kiek kitoks. Aktoriai labiau išsibarstę, trupė dažniau „pamaišoma“ su kviestiniais aktoriais. Kūrybiniu požiūriu tai tiesiog nuostabu, nes leidžia prasiplėsti, neįklimpti savose sultyse. Tik gal kiek nukenčia trupės bendruomeniškumas.

Dabar jau esate tarp senbuvių ir matote ateinančius jaunuosius aktorius. Kokie jie jums atrodo ir kaip sekasi megzti ryšį?

Kad ir kokia draugiška trupė, jaunam aktoriui vis tiek nelengva. Prisimenu save, atėjusią į teatrą, – turi įsilieti į jau susigulėjusią, nusistovėjusią kompaniją, esi stebimas, turi pristatyti save. Man atrodė, kad vien dėl paprasčiausio žmogiško drovumo nesugebu parodyti ir panaudoti bent pusės savo aktorinių ir kūrybinių gebėjimų, nors tik pradėjus vaidinti potencialas, drąsa ir noras yra patys didžiausi. Todėl norisi megzti ryšį su ateinančiais jaunais aktoriais, pagloboti, priimti, sukurti jiems saugią terpę skleistis, o kartu ir vėl pasisemti to kūrybinio entuziazmo. Suprantu, kodėl režisieriai, nors ir už visiškai niekinį atlygį, eina dėstyti į akademiją. Tai, ką duoda jauni kūrėjai, yra neįkainojama.

Esate Jaunimo teatro profesinės sąjungos pirmininkė. Gal galite plačiau papasakoti apie šią veiklą?

Iš tiesų esu labiau formali pirmininkė. Į profsąjungą mus paskatino susiburti Lietuvos aktorių gildija. Ji įsikūrė prieš keletą metų ir siekia suvienyti visus Lietuvos aktorius, o valstybinių teatrų aktorius lengviau kuruoti per profsąjungą. Taip pat ji teikia ir daugiau naudos darbuotojams, juos suburia įvairiems darbiniams santykiams, leidžia aktoriams turėti svaresnį balsą teatro veikloje. Taip mes ir įsikūrėme. Tad aš tiesiog esu Jaunimo teatro aktorių seniūnė. Neišbrendu iš šių pareigų nuo mokyklos laikų. Tačiau negaliu skųstis – man patinka ir neblogai sekasi tai daryti.

Prieš vienuolika metų viename interviu Gintarą Varną įvardijote kaip svajonių režisierių. Nuo to laiko esate sukūrusi jo spektakliuose kelis vaidmenis. Kaip viskas atrodo dabar?

Vienuolika metų nemažai – keičiasi ir požiūris, ir teatro estetika. Mokiausi Kaune, užaugau su Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliais, kai tame teatre kūrė ir jam vadovavo Varnas, todėl man jis visada išliks kaip teatro estetikos stuburas. Žinoma, stengiuosi kritiškai vertinti jo pastatymus, ne visi jo darbai patinka. Bet man visada malonu su juo dirbti, nors ir neturėjau didelių vaidmenų. Gerbiu jį kaip žmogų, kūrėją. Žaviuosi, kad spektakliuose jis nebijo išreikšti savo pilietinės ar politinės pozicijos. Tai labai drąsu ir, manau, teatre svarbu, nes šiuos dalykus dažnai pasirenkama nutylėti.

Ar dabar turite svajonių režisierių?

Tokios sąvokos kaip „svajonių režisierius“ tikriausiai liko ankstyvoje jaunystėje. Dabar žiūriu į teatrą įvairiau, norėtųsi paragauti kuo daugiau skirtingų mokyklų, padirbėti su skirtingais režisieriais. Pavyzdžiui, neišdildoma patirtis buvo dalyvauti garso menininko Arturo Bumšteino spektaklyje „Urbančičiaus metodas“ – jis atvėrė dar platesnį, įdomesnį teatro suvokimą. Su kiekviena tokia patirtimi teatro ribos vis labiau trinasi ir kyla azartas – kur dar galima nuplaukti kuriant?

Baigėte šokio specializacijos magistro studijas. Kodėl po teatro vis dėlto norėjosi šokio?

Šokis manęs niekada nepaleido. Ir aš jo. Antrame kurse „Menų spaustuvėje“ sukūriau solo šokio spektaklį „Homo SUM“, kurio eskizą rodžiau ir tarptautiniame solo šokio teatrų festivalyje Štutgarte, ir festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Man tai didelis pasiekimas ir labai malonus prisiminimas, suartinęs su Lietuvos šokio bendruomene. Deja, tuo metu nemokėjau suburti komandos, tad su savo spektakliu daug vargau, kaskart pati stačiau sceną, ieškojau, kas reguliuos šviesas, muziką, o susikoncentruoti į šokį nelikdavo laiko. Tikriausiai teatro žmonėms tokia saviveikla skamba juokingai, bet tada man atrodė, kad užtenka scenos ir žiūrovų – tik leiskit man jiems pašokti.

Vis dėlto su tokia organizacija buvo per sunku išlaikyti spektaklį. Ir šiaip mano šokio įgūdžiai buvo juokingi – kiekviename spektaklyje improvizuodavau, nemokėjau sukurti choreografijos, tad tik žinojau muzikinius taškus, kur turiu kada atsidurti, kur keičiasi veiksmas, o visa kita – kaip tą dieną išjudi ir išjauti. Savo techniką juokais vadinau „taškine improvizacija“. Bet su tokia technika toliau ir nepavyko nukeliauti, jaučiau, kad trūksta įgūdžių. Kai buvau trečiame vaidybos kurse, turėjau mintį perstoti į šokio kursą pas Airą Naginevičiūtę. Tačiau per stojamųjų konsultaciją mane įtikino, kad baigus aktorinį irgi galima šokti. Deja, vėliau pritrūko fizinio pasirengimo, sveikatos ir entuziazmo. Tad pasirinkau šokio pakraipos magistro studijas – vis dar turiu viltį, kad grįšiu į akademiją aktoriams dėstyti judesio.

Kokie kūrybiniai planai laukia?

Po pirmagimės į teatrą grįšiu palengva, nauji pastatymai bus nebent po Naujųjų metų. Jaučiuosi jiems pasiruošusi ir įsikrovusi iš savo naujos gyvenimo patirties. Dar turiu įvairių ne teatrinių, bet meninių idėjų su savo vyru Eimantu Šadeikiu. Su juo mums puikiai sekasi dirbti kartu, tad jau greitai pasidalinsime vienu savo kūrybiniu / komerciniu projektu. Taip pat vis svajoju grįžti prie neseniai pamėgtos siuvimo veiklos. Ji man taip pat atveria labai daug kūrybinių galimybių, labai apčiuopiamų, visai kitokių nei teatras. Tai puiki atgaiva nuo šio iš „oro“ kuriamo meno – siūdamas turi siūlą, medžiagą, idėją ir rezultatą matai iškart. Kad tik užtektų viskam laiko ir sveikatos.

Dėkoju už pokalbį.