Teatro anonsai
Rengėjų inf.
Vaikams kurianti režisierė Urtė Sėjūnaitė: „Jei neauginsime teatro žiūrovų, nebus kas čia ateis po dvidešimties metų“
Dovilė Zavedskaitė
Megzti ryšį su mažų miestelių vaikais – lengviau?
Spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Festivalis „Teatras keliauja pas vaikus“ šiemet keliauja po Suvalkiją. Teko lankytis Pilviškiuose, kur Klojimo teatre buvo parodytas „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ (režisierė Agnė Sunklodaitė). Kai aktoriai Eimantas Bareikis ir Mindaugas Ancevičius bemaž šimtui susirinkusių pradinukų tarė „Labas!“ ir šie jiems atsakė choru taip garsiai ir vieningai, lyg būtų per naktį repetavę, ūmai prisiminiau Vilnių. Čia per vaikų spektaklius pakyla viena kita ranka, kartais kas nors sutinka padaryti tai, ko prašo aktoriai. Neskirstant ir nesmerkiant vaikų, atrodo, kad didesni meno vartojimo įgūdžiai suformuoja ne tik reiklesnį mažąjį žiūrovą, bet ir didesnį atstumą nuo kūrėjų bei skepsį: „Kodėl čia dabar turiu kilnoti ranką?“
Kristina Steiblytė
Baltais siūlais
Spektaklis „Kai aš buvau Prometėjas“ projekte „Teatras keliauja pas vaikus“
Keistuolių teatro spektaklis paaugliams ir jaunimui „Kai aš buvau Prometėjas“ gimė iš aktoriaus Mato Pranskevičiaus magistro darbo. Dėmesį į pasakojimą apie Prometėją atkreipęs dar per bakalauro studijas, po kelerių metų jis pasiryžo atidžiau tyrinėti šį mitą. Prie jo prisidėjo aktoriai Jurgis Marčėnas ir Justina Smieliauskaitė, režisierė Ieva Stundžytė, videoautorius Jokūbas Verbickas bei kompozitorius Aidas Giniotis, ir taip gimė spektaklis.
Ramunė Balevičiūtė
Requiem teatro epochai
Rimo Tumino spektaklis „Ana Karenina“ teatro festivalyje „TheATRIUM“
„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą.
Ingrida Jankauskaitė
Kur rasti apšvietimo idėjų
Pokalbis su šviesų dailininku Juliumi Kuršiu
Šviesų dailininkas Julius Kuršys dirbo prie tokių spektaklių kaip „Café existans“(rež. Paulius Markevičius, 2024), „Teiresijo krūtis“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT, 2023), „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras, 2021), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Švedkauskaitė, JT, 2020), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2019) ir kt. Už spektaklių „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška, KLDT, 2023) ir „Storas sąsiuvinis“(rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023) šviesų dizainą apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Dovilė Zavedskaitė
Mažutė Varšuva Argentinos pampoje
„La Obra“ Klaipėdos tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“
Būna spektaklių, kuriuose, užuot ką nors parodžius, pasirenkama viską papasakoti. Argentiniečių „Grupo Marea“ – vieni tokių pasakotojų. Į Klaipėdos tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ atvežtas režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika. Esu tikra, kad žiūrovai, neatėję į po spektaklio vykusią diskusiją, grįžo namo šventai tikėdami, jog visa, ką išgirdo, – tikra. Spektaklio anonsas irgi atrodo aprašantis tikrovę, apie kurią pasakojama. Ko tokiu gestu siekiama? Ar manydami, kad žydų kilmės lenkas savo sklype Argentinoje iš tiesų pasistatė mažutę Varšuvą, giliau įsileidžiame istoriją?
Laura Šimkutė
Įstrigti jausminiame rūke
Apie spektaklį „Café existans“
Penktadienio vakaras. Skimbčioja taurės, skamba lengvas, ausiai itin malonus džiazas. Visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę. Tik atmosfera kažin kodėl persmelkta melancholijos ir tas skandinantis liūdesys vis stiprėja, o akyse darosi vis blankiau: žvilgsnis nebenori fokusuotis, atmintyje išlieka tik jausminiai inkliuzai. Toks tas eilinis vakaras „Café existans“, kur laisvai liejasi gėrimai, o už šypsenų slepiasi neišsipildę jausmai ir asmeniniai apmąstymai. Kažkam tai fikcija, kažkam – artima realybei.
