Baltais siūlais

Keistuolių teatro spektaklis paaugliams ir jaunimui „Kai aš buvau Prometėjas“ gimė iš aktoriaus Mato Pranskevičiaus magistro darbo. Dėmesį į pasakojimą apie Prometėją atkreipęs dar per bakalauro studijas, po kelerių metų jis pasiryžo atidžiau tyrinėti šį mitą. Prie jo prisidėjo aktoriai Jurgis Marčėnas ir Justina Smieliauskaitė, režisierė Ieva Stundžytė, videoautorius Jokūbas Verbickas bei kompozitorius Aidas Giniotis, ir taip gimė spektaklis.

„Kai aš buvau Prometėjas“ nėra Prometėjo mito ar Aischilo pjesės pastatymas. Nors scenoje pasitelkiami abu tekstai, kūrinys tik iš dalies yra apie Prometėją. Daug labiau jis apie žmones. Tuos, kuriuos matome scenoje, ir tuos, kurie, apsiginklavę teisingumo jausmu ir nepaprasta drąsa veikti, gali prilygti Prometėjui. Tad greta mito spektaklio žiūrovai girdi ir asmenines aktorių istorijas, ir viešąją nuomonę atskleidžiančius komentarus, ir istorinius faktus. Tokį derinį sukurti pavyko ne tik savęs paklausus, koks buvo Prometėjas, kiek Prometėjo yra manyje, ar išdrįsčiau būti toks kaip Prometėjas, bet ir apsisprendus dirbti teatre „Atviras ratas“ išmėgintu ir įtvirtintu asmeninės bei dokumentinės medžiagos pasakojimo metodu, kai aktoriaus monologas tampa kartu su kolegomis čia pat atgaivinama scena.

Žiūrovus pasitinka trys ant taburečių avanscenoje sėdintys basi aktoriai ir ekranas, primenantis spektaklio pavadinimą ir kviečiantis išjungti telefonus. Kūrinys prasideda aktorių prisistatymais ir svarstymais, koks Prometėjas buvo vaikystėje, kuo jis artimas ir tolimas jiems patiems. Staiga nuaidėjus gongui, esame perkeliami į scenos gilumą, kur aktorių įskaityto Prometėjo mito fone jie patys ima kurti molio ir plytų pasaulį, per spektaklį pamažu apgyvenamą moliniais titanais, dievais ir žmonėmis.

Vėl gongas ir vėl keičiasi veiksmas: ekrane interneto paieškos sistema, aktoriai po vieną atsisukdami į žiūrovus ir imituodami teksto rinkimo veiksmą tarsi komentatoriai aptarinėja Prometėjo vardą. Ne mito veikėjo, o kaip vardą, kurį būtų galima duoti šiuolaikiniam žmogui: kokias jis kelia asociacijas, kokias reakcijas provokuoja. Ir vėl nuskambėjus gongui šią temą pratęsia aktorių asmeninės istorijos apie jų pačių vardus.

Tokia pati seka kartojasi ir pasakojant apie Prometėjo mite sukurtus žmones bei jiems įkvėptą gyvybės ugnį – interneto platybėse ieškoma įvairiausiais pavidalais minimos ugnies, dalijamasi asmeniniais susidūrimais su ugnimi. Skirtingoms temoms skirta, bet vienodai sukomponuota scenų seka kartojama maždaug du trečdalius spektaklio: aptariami vardai, ugnis, kaip ir kodėl imama tai, kas svetima. Ir tada, kai atrodo, kad spektaklio struktūra jau perprasta, kad jau galima nuspėti, kokia tema bus kalbamasi toliau, įvyksta netikėtas pokytis. Pasakojamas istorijas ir vienos jų išprovokuotą šėlą nutraukęs gongas ne paskelbia grįžimą prie mito, kurio buvo galima tikėtis, o pradeda naują temą. Smieliauskaitė praneša, kad nėra interneto, tad bus ne skaitomi komentarai ir antraštės, o žaidžiamas protmūšis, kuriame tėra viena užduotis – susieti išvardintus žodžius, apimančius ir partizanų slapyvardžius. Taip Prometėjo atspindžių paieškos perkeliamos iš asmeninio aktorių gyvenimo į visai neseną Lietuvos istoriją.

Per Marčėno pasakojimą apie močiutę tremtinę ir giminaitį partizaną Viesulą, Pranskevičiaus – apie brolį karį, per Smieliauskaitės pasidalijimą apie kraujo donorystę, net ir labai bijant kraujo bei adatų, šalies istorija susiejama ir su asmeninėmis aktorių patirtimis. Po šių asmeninių intarpų, baigus pasakoti Prometėjo istoriją – dabar jau pasitelkiant Aischilo pjesę, – grįžtama prie Lietuvos ir pasaulio istorijos. Marčėnas perskaito Juozapo Streikaus-Stumbro tekstą, o aktoriai išvardija daugybę žmonių, kurie dėl savo idėjų ar įsitikinimų buvo nuteisti, nužudyti ar patys pasirinko mirtį.

Spektaklio siužetą pasakoju norėdama ne tiek pasipuikuoti tuo, ką prisimenu, kiek atkreipti dėmesį į neretai kolektyviai kuriamus spektaklius ištinkančią problemą: temų ir idėjų gausa trukdo susikoncentruoti į tai, kas svarbiausia, kas buvo pagrindinė idėja. Spektaklyje „Kai aš buvau Prometėjas“ trukdo ne tik temų gausa ar ilgesnis susikoncentravimas į šalutines temas, bet ir ne visuomet sklandus pasakojimų bei idėjų jungimas. Štai spektakliui beveik įpusėjus Marčėnas pasakoja apie savo tėtį. Pasakojimas jautrus ir asmeniškas, bet jį pabaigus savo monologą pradeda Pranskevičius, ir ką tik scenoje sukurtą jautrų, skausmingą švelnumą keičia daugelio paauglių išgyventas maištas prieš tai, kaip privaloma elgtis. Šiuo atveju – prieš mokyklos uniforminius švarkus. Šis pasakojimas apie paauglišką norą būti savimi atveda prie mylimo muzikanto Chriso Cornellio savižudybės ir „Klubo 27“, su kuriuo šis konkretus muzikantas nesusijęs, bet žiūrint spektaklį ir klausantis sakomo teksto galima pamanyti kitaip.

Epizode ne tik keistai jungiami faktai ir idėjos, ne tik griaunama prieš jį sukurta emocija, bet ir užgrojanti grupės „Soundgarden“ daina „Black Hole Sun“, užvaldanti visus aktorius bendram šėlui, sudaro įspūdį, kad spektaklis jau baigėsi. Tad tai, kas įvyksta vėliau, atrodo kaip kitas kūrinys. Jame naudojama dalis tų pačių priemonių, bet jis jau visai kitoks – kita tema ir nuotaika. Čia nebesvarbus Prometėjo žmogiškumas: apvertus pasakojimą bandoma priartėti prie realiai gyvenusių žmonių nežemiškumo, titaniškumo. Tačiau prabilti apie istoriją buvo įmanoma ir negriaunant iki tol sukurtos pasakojimo tėkmės, ritmo, neatsisakant naudoti aktorių pasakojimų. Tai akivaizdu antroje spektaklio dalyje trumpam grįžus prie asmeninių istorijų. Šie pasakojimai galėjo prie aktorių ir žiūrovų priartinti istorines asmenybes, kurios spektaklyje lieka tik paveikslėliai ir lozungai, nors pirmos kūrinio dalies tonas būtų leidęs jiems virsti tikrais, pilnakraujais mūsų pasaulio prometėjais.

Spektaklio „Kai aš buvau Prometėjas“ dramaturgija, ypač dvi ryškiai atsiskiriančios jo dalys, atrodo tarsi susiūtos baltais siūlais, tarsi sukabintos skubant, tarsi idėjų gausoje galiausiai būtų pamestas planas. Akivaizdu, kad kūrėjai tikrai gerai apgalvojo visas svarbias temas, visas idėjas ir ugnies interpretacijas, kurios turi atsidurti spektaklyje, bet bandydami viską sutalpinti pamiršo, jog savo pačių atrastu keliu turi nusivesti ir žiūrovus. Ypač tuos, kuriems spektaklis ir skirtas, kurie dar turi gana mažai teatro žiūrėjimo patirties.

Dalis pasakojimo trūkumų atperkama spektaklio finale, kai, baigę dalintis istorijomis, aktoriai ardo pastatytą molinį pasaulį ir moliu išsitepa galvas. Taip patys save, tarsi Prometėjas žmones, nusilipdo, tarsi pasižadėdami būti patys sau kūrėjai, įsižiebti gyvybės, kūrybos ir meilės žmonijai ugnį. O taip pasižadėję scenoje jaunus savo žiūrovus kviečia imtis to paties gyvenime.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šį straipsnį remia Lietuvos kultūros taryba