7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kur rasti apšvietimo idėjų

Pokalbis su šviesų dailininku Juliumi Kuršiu

Ingrida Jankauskaitė
Nr. 24 (1516), 2024-06-14
Teatras
Julius Kuršys. E. Ovčarenko (BNS) nuotr.
Julius Kuršys. E. Ovčarenko (BNS) nuotr.

Šviesų dailininkas Julius Kuršys dirbo prie tokių spektaklių kaip „Café existans“(rež. Paulius Markevičius, 2024), „Teiresijo krūtis“ (rež. Laura Kutkaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, LNDT, 2023), „Gyvenimas – tai sapnas“ (rež. Gediminas Rimeika, Meno ir mokslo laboratorija, 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Švedkauskaitė, Jaunimo teatras (JT), 2022), „Įstrigę“ (rež. Árpádas Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras, 2021), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Švedkauskaitė, JT, 2020), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2019) ir kt. Už spektaklių „Vakarų krantinė“ (rež. Adomas Juška, KLDT, 2023) ir „Storas sąsiuvinis“(rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023) šviesų dizainą apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.

 

Kiek jums svarbus darbų įvertinimas „Auksiniu scenos kryžiumi“?

Regis, tai paprastas klausimas, bet sunku konkrečiai atsakyti. Pirmiausia – labai malonu, kai darbas vertinamas ne tik kolegų pokalbiuose, bet ir instituciniu lygmeniu. Tačiau nesu linkęs to sureikšminti. Mano nuomone, skiriant šiuos apdovanojimus, kaip ir daugelį kitų meninės kūrybos įvertinimų, daug lemia atsitiktinumai – tokie kaip tų metų mados, tendencijos, komisijos narių estetinės preferencijos ar net nuotaika žiūrint spektaklį. Taip pat ir paties spektaklio pastatymo kokybė bei tos dienos sėkmė ar nesėkmė jį atliekant. Taigi apdovanojimą suprantu kaip maloningą sėkmę, o svarbiausiu įvertinimu kol kas laikau kolegų kvietimus prisidėti prie naujų spektaklių kūrimo.

 

Kuo skyrėsi jūsų kūrybinis procesas spektakliuose „Vakarų krantinė“ ir „Storas sąsiuvinis“?

Mano kūrybinis procesas iš esmės nesiskyrė. Kaip ir daugelio kitų pastatymų atveju, vyksta susipažinimas su pjese ar literatūrine medžiaga, aptariamas ir apibūdinamas kūrinio pasaulis, scenovaizdis, kuriame veiksime. Tada prasideda to mini pasaulio konstravimas scenoje. Skiriasi įvairių pastatymų techninės aplinkybės ir spektaklio atmosfera, o pats kūrybinis procesas daugeliu atveju išlieka panašus, varijuoja nebent jo intensyvumas. Dar kaip svarbią dalį pridėčiau vizualinių inspiracijų apžvalgą ir nuolatines derybas bei diskusijas su kūrybine komanda.

 

Kokio spektaklio kūrimas įsiminė?

Tokių buvo net keli. Pirmasis, sukėlęs šiokį tokį šoką, – režisieriaus Árpádo Schillingo „Įstrigę“. Tuomet pirmą kartą patyriau, ką reiškia profesionalus ir pagarbus bendravimas su visais komandos nariais, neskirstant jų į artistus ir techninį personalą. Dėmesys komandos psichologinei būsenai buvo didžiulė naujiena tarp tokio rango režisierių. Dabar tokio bendravimo nebeįvardinčiau kaip unikalaus, tačiau tuo metu suvokimas, kad visi scenoje ir aplink ją esame partneriai, atrodė neįtikėtinai. Taip pat išskirčiau kūrybą su režisiere Egle Švedkauskaite. Tai išimtis, kai sutampa visi elementai: patinka ir pastatymas, ir įdomi tema, o ir pats kūrybinis procesas malonus, žinoma, ne be sunkumų. Toks darbas su Egle jau tampa taisykle.

 

Kuriate skirtinguose teatruose su įvairiais režisieriais. Ar lengvai pavyksta rasti kompromisą?

Iš pradžių dažniausiai būdavo sunku, bet kuo toliau, tuo lengviau. Sunkumų visad pasitaiko, tačiau sprendimus ir kompromisus prieiname vis greičiau ir paprasčiau.

 

Kokių įžvelgiate darbo su tais pačiais režisieriais privalumų ir trūkumų?

Šiuo metu galiu vardinti tik privalumus: greitesnis ir kokybiškesnis bendravimas, tarpusavio supratimas, pasitikėjimas. Tai svarbiausi susižaidusios komandos aspektai.

 

Kiek jums apskritai svarbus santykis su režisieriais?

Kažkoks santykis turi būti, be jokio santykio drauge kurti tiesiog neįmanoma. Bet draugais kūrybinė komanda būti neprivalo. Mano asmeninis gyvenimas nėra tiesiogiai susijęs su teatro bendruomene, todėl santykį su režisieriumi pirmiausia laikau profesiniu ryšiu.

 

Kuriate intensyviai – ar daug darbų tenka atsisakyti?

Spėju ne viską, tad kai kurių darbų atsisakau. Yra tekę kurti kelis spektaklius vienu metu, bet tai dariau ne savo valia, o todėl, kad buvo perkeltas darbų grafikas. Galiu pasakyti, kad tai tikrai nėra malonu. Kartą yra pavykę suderinti dviejų spektaklių premjeras tą pačią dieną ir jos įvyko sėkmingai. Tačiau kurdamas mėgstu skirti visą savo dėmesį ir jaučiuosi blogai, jei tenka jį dalyti. Turiu keletą favoritų, su kuriais galėčiau keliauti ir į pasaulio kraštą, tad jei esant tokiai situacijai tenka rinktis – viskas būna aišku. Tačiau kūryba itin priklauso nuo finansavimo struktūrų, aktorių bei erdvių užimtumo, todėl to „pasirinkimo“ išties nėra tiek jau daug, dažniausiai bandau prisitaikyti būtent prie darbų sangrūdos.

 

Su kokiu didžiausiu išbandymu teko susidurti kuriant spektaklio šviesų dizainą?

Yra buvę daug skirtingų iššūkių. Iš naujausių – blizgūs „Vakarų krantinės“ paviršiai. Labai sunku šviesti nematant šešėlio.

 

Kokio spektaklio šviesų dizainą laikote geriausiu savo darbu?

Sunku išsirinkti geriausią, nes yra daug skirtingų parametrų ir kiekvienam jų – vis kitas darbas. Iš klasikinių teatro dailės pavyzdžių išskirčiau spektaklius, įvertintus „Auksinių scenos kryžių“ komisijos. Taip pat ypač geru darbu laikau Klaipėdos jaunimo teatro „Įstrigusius“, nes pirmų dviejų dalių apšvietimas sukurtas precizišku hiperrealistiniu stiliumi. Svarbus ir Švedkauskaitės performansas „Žiūrėdama viena į kitą“ – jame panaudotas vienas apšvietimo šaltinis. Vertinant iš apšvietimo tendencijų pusės, tai itin radikalus sprendimas.

 

Ar renginiuose kreipiate dėmesį į šviesų dizainą, ar vis dėlto pavyksta atsiriboti?

Pavyksta atsiriboti tik vienu atveju – kai kūrinys visapusiškai įtraukia ir techninės detalės nebėra svarbiausios.

 

Kur ieškote naujų apšvietimo idėjų?

Spintoje, šiukšlyne, muziejuje, meno albume, kine, parodoje – visur, kur galima regėti.

 

Dėkoju už pokalbį.

Julius Kuršys. E. Ovčarenko (BNS) nuotr.
Julius Kuršys. E. Ovčarenko (BNS) nuotr.
Aistė Lasytė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Aistė Lasytė spektaklyje „Café existans“. V. Ruzgaitės nuotr.
Renata Idzelytė ir Darius Meškauskas spektaklyje „Vakarų krantinė“. D. Rimeikos nuotr.
Renata Idzelytė ir Darius Meškauskas spektaklyje „Vakarų krantinė“. D. Rimeikos nuotr.
Scena iš spektaklio „Storas sąsiuvinis“ Klaipėdos dramos teatro nuotr.
Scena iš spektaklio „Storas sąsiuvinis“ Klaipėdos dramos teatro nuotr.
Rytis Saladžius spektaklyje „Teiresijo krūtis“. D. Matvejevo nuotr.
Rytis Saladžius spektaklyje „Teiresijo krūtis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Fossilia“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Gyvenimas – tai sapnas“. D. Pu nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Įstrigę“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Respublika“. A. Vasilenko nuotr.
Scena iš spektaklio „Respublika“. A. Vasilenko nuotr.
Justina Mykolaitytė ir Elžbieta Latėnaitė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Justina Mykolaitytė ir Elžbieta Latėnaitė performanse „Žiūrėdama viena į kitą“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“
Scena iš spektaklio „Mūsų klasė“. „Kemel photography“