Megzti ryšį su mažų miestelių vaikais – lengviau?

Festivalis „Teatras keliauja pas vaikus“ šiemet keliauja po Suvalkiją. Teko lankytis Pilviškiuose, kur Klojimo teatre buvo parodytas „Labaiteatro“ spektaklis „Kai užaugsiu, būsiu...“ (režisierė Agnė Sunklodaitė). Kai aktoriai Eimantas Bareikis ir Mindaugas Ancevičius bemaž šimtui susirinkusių pradinukų tarė „Labas!“ ir šie jiems atsakė choru taip garsiai ir vieningai, lyg būtų per naktį repetavę, ūmai prisiminiau Vilnių. Čia per vaikų spektaklius pakyla viena kita ranka, kartais kas nors sutinka padaryti tai, ko prašo aktoriai. Neskirstant ir nesmerkiant vaikų, atrodo, kad didesni meno vartojimo įgūdžiai suformuoja ne tik reiklesnį mažąjį žiūrovą, bet ir didesnį atstumą nuo kūrėjų bei skepsį: „Kodėl čia dabar turiu kilnoti ranką?“

Žinoma, šaržuoju, bet šaržai lygioje vietoje nesiranda. Iš tiesų kėlė nuostabą, kaip uoliai Pilviškių vaikai darė viską, ko prašė aktoriai: statė namą, gesino gaisrą, vaikščiojo kosmose, vairavo traktorių... Tiesa, tik apsikabinti neskubėjo: gal spektaklio kūrėjai neapgalvojo, kad darželio vaikams apsikabinti dar džiaugsmas, o vyresni pradinukai jau ima svarstyti, ką apkabinti noriu, ko nenoriu, ką reikš, jeigu dabar šitą apkabinsiu, o šito iš viso nemėgstu... Be to, šalia mėgstu / nemėgstu trečioje ketvirtoje klasėje jau pradeda ryškėti ir griežtos berniukų / mergaičių stovyklos, keliančios savų problemų apsikabinimų klausimu.

„Kai užaugsiu, būsiu...“ – tradicinis, gerai sukaltas, teatrą kaip linksmybę suprantantis spektaklis vaikams. Du aktoriai smagiai pasakoja apie galimas profesijas, paįvairindami istorijas dainomis, o dainas pamokymais: per dieną ne daugiau nei du saldainiai, ne ilgiau nei pusvalandis prie kompiuterio, svarbiausia – artimi žmonės, o matyti ir girdėti geriausia širdimi. Nieko paneigtino, viskas tiesa – vis dėlto ne visai jauku, kai teatras imasi pamokslauti. Man regis, teatrui vertėtų apsiriboti buvimu vieta, kurioje vaikas mokosi susitikti su meno kūriniu ir jame patirti, atrasti, suprasti save. Tai – svarbiausia profesionalaus meno funkcija. Didaktinis tonas – Kakės Makės sfera: liepti klausyti tėvų, plautis rankas, tvarkytis kambarį, o įsakymų nevykdantiems grasinti netvarkos nykštukais ir pabėgusiomis ausimis, – tai esminės žinutės, kuriomis užsiima taikomasis, į „teisingą ugdymą“ orientuotas vaikų menas. Tony Jackson straipsnyje „Can theatre teach? Fifty years of an alternative theatre“ („Ar teatras gali mokyti? Penkiasdešimt metų alternatyvaus teatro“) žodžių nerenka: „Didaktinis teatras – miręs teatras, nes jis instruktuoja ir moko, siųsdamas propagandinę žinutę, darydamas tai rimtu tonu ir, blogiausia, eksponuodamas globėjišką požiūrį į auditoriją.“

Kakės Makės retorikos „Labaiteatras“ globėjiškumu ir visažiniškumu tikrai neaplenks. O „Kai užaugsiu, būsiu...“ dar gelbsti ir tai, kad spektaklyje vaidina aktoriai Bareikis ir Ancevičius. Jų pagarbus ir rimtas požiūris į mažametę auditoriją, jų gyvybė, energija ir imlumas aplinkai reabilituoja didaktinę tonaciją: rodos, jie tiesiog švenčia buvimą su vaikais. Ir daro tai nuoširdžiai, atvirai, be jokios pozos: tai tiesiog Eimantas ir Mindaugas, kuriems nei rūpi ką nors pamokyti, nei norisi būti hierarchiškai aukščiau. Jie atvažiavo čia susitikti, padainuoti, gerai praleisti laiko ir įkvėpti vaikus veikti gyvenime tai, ką norisi. Dramaturgiškai jie labiausiai atsiskleidžia spektaklio pabaigoje, kada prisipažįsta gyvenime nenorėję tapatintis su viena profesija, todėl pasirinkę būti aktoriais ir kaskart scenoje tapti kuo nors kitu. Būti nuoširdžiam, kalbėti nuo savęs, nevaidinti – viena svarbiausių šiuolaikinio vaikams skirto teatro savybių.[1] Ir ne tiek režisūra, kiek pačios aktorių asmenybės leidžia šiai savybei išsiskleisti spektaklyje.

Gražus, paprastas ir dailininkės Ramunės Skrebūnaitės darbas – visas pasaulis čia pristatomas žaidžiant su kibirais bei jų dangčiais, ir tų kibirų iš tiesų pakanka profesijų įvairovei iliustruoti. Kibiras kaip scenos objektas savo gražiausius laikus išgyveno Prancūzijoje kuriančio italų žonglieriaus Fabrizio Rosselli spektaklyje „Bakéké“, kuriame dešimtys kibirų pasitelkiama tyrinėti jausmui, kad leidžiu sau susimauti, kad klystu tyčia, norėdamas save išgydyti nuo baimės padaryti klaidą. Ten kibirai veikia beveik kaip savarankiška būtybė, absurdiškai žvelgianti į žmogaus perfekcionisto bejėgystę prieš save patį. Spektaklyje „Kai užaugsiu, būsiu...“ kibirai naudojami daugiausia profesiją apibūdinančiam galvos apdangalui ar kostiumui sukurti, bet ilgainiui pasidaro smalsu, kaip taikliai parinkta kibiro detalė nusakys kitą profesiją.

Tiesa, apie spektaklyje aptariamas profesijas norisi tarti atskirą žodį: iš tiesų dėmesį patraukia tai, kad čia, kaip senais gerais laikais, vis dar svajojama užaugus būti kosmonautu, gaisrininku ir traktorininku. Ar tai turi kokį ryšį su realybe? Ar laikomasi idėjos, kad vaikams vis dar reikia pristatyti bazines profesijas, apie kurias derėtų svajoti, nepaisant fakto, jog dauguma vaikų šiandien svajoja būti influenceriais ir jutuberiais? Kam reikia nuo to bėgti? Gal geriau tai aptarti? Spėju, kad Pilviškių apylinkėse, kur laukai dar neužstatyti, o gausiai apsodinti, modernus ūkininkas – tikrai vaikams suprantama ir net patraukli specialybė. Tačiau mąstydama apie spektaklio kelionę po didmiesčius, traktorių ir kvietimą ravint grožėtis Lietuvos gamta matau vis dėlto kaip būdą užsimerkti prieš realybę. Romantiška, bet neaktualu.

Su šiais laikais „Kai užaugsiu, būsiu...“ suartina Deivido Gnedino muzika: joje užtektinai jėgos, ritmo, siausmo, įdomių melodinių kelionių. Regis, šioje muzikoje smagu maudytis ir aktoriams, ir vaikams. Gal dėl to iš spektaklio išeini pamiršęs jo pamokomąjį toną ir aiškiai orientuojantį turinį – jautiesi tiesiog sklidinai prisižiūrėjęs, kaip tarp vaikų, aktorių ir dainų įvyksta jausmas „susitikom ir mums faina“.

Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ ir šį straipsnį remia Lietuvos kultūros taryba