Teatras
Penktadienio vakaras. Skimbčioja taurės, skamba lengvas, ausiai itin malonus džiazas. Visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę. Tik atmosfera kažin kodėl persmelkta melancholijos ir tas skandinantis liūdesys vis stiprėja, o akyse darosi vis blankiau: žvilgsnis nebenori fokusuotis, atmintyje išlieka tik jausminiai inkliuzai. Toks tas eilinis vakaras „Café existans“, kur laisvai liejasi gėrimai, o už šypsenų slepiasi neišsipildę jausmai ir asmeniniai apmąstymai. Kažkam tai fikcija, kažkam – artima realybei.
Režisierius Paulius Markevičius susirinkusiems į spektaklį „Café existans“ siūlo patirtį, prilygstančią tikram apsilankymui jaukiame bare: įžengus į „Opera Social House“ įsikūrusią kavinukę pasitinka truputį getsbiška, tarsi iš romano ar filmo „Didysis Getsbis“, aplinka. Seni krištoliniai šviestuvai, barokiškai įmantrios žvakidės, vintažiniai stalai ir kėdės, odinės sofos ir šiltas, prieblandą kuriantis apšvietimas. Aiškaus veiksmo iš pradžių net ir nėra – kiekvienas kviečiamas laisvai judėti po erdvę, gerti putojančius gėrimus kartu su kavinėje savo dramas išgyvenančiais personažais, kuriamais aktorių Jolantos Dapkūnaitės, Indrės Patkauskaitės, Vytauto Kaniušonio, Vygando Vadeišos, Aistės Lasytės, Karolio Norvilo, Viktorijos Žukauskaitės ir Šarūno Datenio, bei tiesiog būti. Toks lengvas chaosas, kuris turėtų panaikinti vadinamąją ketvirtą sieną. Ar tikrai panaikina? Kitas klausimas. Bet prisėdęs prie baro ir sulaukęs gėrimus pilstančios Lasytės veikėjos klausimo „O jums neliūdna?“, akimirką tikrai susimąstai – gal čia viskas vyksta iš tiesų? Vis dėlto nebūtinai, nes tas pats personažas apie liūdesį tikrai turi ką pasakyti ir jau labiau surežisuotuose spektaklio epizoduose.
„Café existans“ galima skirti į tris dalis – patyriminę pasitikimo, labiau struktūruotą klaidžiojimo siaurais koridoriais bei skirtingų etiudų stebėjimo ir baigiamąją muzikalią dalį. Visas jas sieja vis labiau gilėjantis personažų, įkvėptų tikrų istorinių asmenybių, tokių kaip Jeanas‑Paulis Sartre’as ar Simone de Beauvoir, liūdesys, vis didesnis nesusikalbėjimas ir vis stipresnis noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus. Toks kiek romantizuotas egzistencializmo, paskatinusio kurti spektaklį, vaizdinys. Gal net artimesnis istoriniam romantizmui.
Iš tiesų reikėtų pripažinti, kad net negaliu garantuoti, ar pavyko pamatyti visą spektaklį, – etiudai už pagrindinės erdvės ribų vyksta vienu metu ir kiekvienas pasikartoja po du kartus. Tad netyčia per ilgai užsižiūrėjus vieną, galima nepamatyti kito. O dar įsipainiojus į „tvinpyksiškas“ užuolaidas ar nesibaigiantį knygų labirintą (scenografė Sigita Šimkūnaitė) galima ir visai pamiršti, kad reikia stebėti etiudą. Ar tiesiog pastrigti tarp jų kartu su kitais žiūrovais, nes nepavyksta pereiti iš vienos erdvės į kitą. Bet apie šitokias galimybes spektaklio kūrėjai praneša – perspėja, kad bus daug siaurų koridorių ir perėjimų. Tokio sustiprinto klaustrofobijos jausmo. Tokio paaštrinto įstrigimo jausmo. Įstrigimo su kitais ir su savimi. Savo mintimis ir savo patirtimis.
Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. Pikas pasiekiamas, kai po monologo apie savižudybę aktoriai sukrauna baro kėdes ant centre besisukančios nedidelės scenos ir pradeda groti strykais. Ir vėl atmosfera darosi vis melancholiškesnė, prisipildo garso, skambančio tarsi personažų sielos šauksmas – skausmingas ir aidintis.
Apie „Café existans“ labiausiai norisi kalbėti būtent per kuriamo jausmo / atmosferos prizmę (ką galite pajusti ir šiame tekste), nes sugaudyti patį naratyvą, patį vyksmą – gana keblu, o ir, tikėtina, net nelabai reikia. Kūrėjai tarsi bando struktūrą „užmauti“ ant kelių esminių veiksmų (minėto grojimo, meno kūrinio aukciono, erdvių perskirstymo), bet, regis, labiau stengiamasi pasitikėti tuo, kad tai, kas turi susikurti, susikurs. Vis dėlto šiek tiek daugiau struktūros nepakenktų, net jeigu tikslas ir yra žiūrovams sukurti kuo labiau patyriminį spektaklį. Vien estetikos (kuri tikrai paveiki ir nudirba nemažą dalį darbo) negana – šiek tiek pritrūksta iki to, kad pavyktų sukurti preciziškai surežisuoto chaoso patirtį. Kad neliktų vietos svarstymams „Ką čia man, kaip žiūrovui, dabar daryti“, o tiesiog to nė nesuprasdamas įsitrauktum ir padėtum kurti bendrą vyksmą. Bet norisi tikėti, kad po dar kelių rodymų spektaklis jau bus įgavęs apčiuopiamesnę struktūrą ir siauruose koridoriuose žiūrovai strigs, pereidami nesibaigiančius knygų labirintus, ir bandys rasti išėjimą iš raudonojo kambario (taip taip, to iš serialo „Tvin Pyksas“) sklandžiai ir įsikvėpę tikro egzistencializmo. Gal net pagavę žiupsnį katarsio.
