Latvijos vitrinos spektakliai
Mažas, senas televizorius, kabantis aukštai scenos kairėje, rodo nespalvotus baleto „Gulbių ežeras“ įrašus: senesnes ir naujesnes versijas. Tai vizualus ženklas, susijęs ne tik su sovietiniu okupaciniu režimu, bet ir su šiandienos geopolitine padėtimi. Šis televizorius – latvių režisieriaus Alvio Hermanio spektaklio „Juodoji gulbė“ („Melnais gulbis“) scenografijos dalis, bet kaip metonimija (dalis vietoj visumos) jis tinka apibendrinti šiemet lapkričio 7–10 d. vykusiai Latvijos teatro vitrinai, pristačiusiai svarbiausius sezono spektaklius.








Mirė dar vienas mano draugas... Šiuosyk teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus geto vaikas, Lietuvos žydų kultūros klubo vadovu buvęs Markas Petuchauskas. Devyniasdešimt trejų sulaukusiam – šviesios kelionės Dausų link...
Peterio Handkės „Pranašystė“ Jaunimo teatre
Jaunasis režisierius Justinas Vinciūnas pasijuto panašiai kaip austrų rašytojas Peteris Handke. Išanalizavo neišanalizuojamą jo pjesę „Pranašystė“ ir nusprendė elgtis laisvai – palikti garsiąją pavardę kaip antraštę ir kartu su aktoriais leistis į savarankišką kelionę, ieškant naujųjų laikų pranašystės. Lietuvoje tai tapo norma – su autoriais elgiamasi, kaip norima. Režisieriams toks „ėjimas“ pavyksta, kai pasirenkama paprastesnė medžiaga. Bet Handkės naujajame spektaklyje, kurio premjera įvyko spalio 29 d. Jaunimo teatre, praktiškai neliko. Ant jo sukonstruotas naujas tekstas – „pagal Handkę“. Handke buvo užklotas nauju tekstu: nuo pat pirmų akimirkų spektaklio dramaturgijos kūrimas tapo svarbesnis už teksto dramaturgiją.








Laiškai apie teatrą (XXII)
Kaip tik susirašinėjome apie aktorius ir personažus. Jernej Lorenci spektaklyje „Svetimas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) galima stebėti, kaip aktoriai virsta veikėjais, kaip iš atidaus įsiskaitymo į Albert’o Camus knygą pamažu gimsta spektaklis, pasiskirstant personažus, atgaivinant romano detales, jas interpretuojant ir praplečiant. Atvirai kuriamame teatre aktoriai stebi vieni kitus, tarp jų mezgasi ryšiai, atsiskleidžia jų pačių ir jų personažų požiūris, emocijos, kol galiausiai tampama romano veikėjais ir įsijaučiama į jų išgyvenimus.








Apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“
Kas gali būti labiau nesuderinama nei protas ir jausmai? Būtent tokios mintys kankina Jane Austen romano „Protas ir jausmai“ veikėją Elinorą Dašvud, sprendžiančią dėl būsimo gyvenimo partnerio. Toks pats klausimas kyla ir šio teksto autorei, rašančiai apie spektaklius „Duetas“ ir „Maisto prekės“.







