Pokalbis su menininke Ona Juciūte
Menininkė, skulptorė Ona Juciūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2020), „Fossilia“(rež. Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, LNDT, 2023), „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Švedkauskaitė, LNDT, 2024) ir kt. Taip pat bendradarbiavo su teatrais „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje ir „Volksbühne“ Berlyne. Vykstant Lietuvos sezonui Prancūzijoje Juciūtė pristatė ne tik spektaklį „Fossilia“, bet ir asmeninę parodą „Legroom“.








(Apie blogus orus ir keistus žemėlapius)
Prieš metus mintyse diskutavau su italu filosofu Emanuele Coccia, rašiusiu apie metamorfozę. Viename savo tekste jis minėjo atgijusią planetą – Gają[1], o aliuzijos į ankstesniais šimtmečiais populiarų vitalizmą ir animizmą siūlė permąstyti visapusiškas materialaus ir nematerialaus pasaulių sąsajas. Dabarties žmogui visa begalybe ir baigtinumu atsiveriančią Žemę filosofas traktavo kaip subjektą, nors taip suvokiama planeta su nuolatos kažkur joje pratrūkstančiais „blogais orais“, mūsų požiūriu, elgiasi keistai. Nebėra taip, kad žemiečius užkluptų tik vietiniai ar daliniai trikdžiai (kažkur milžiniška audra nuplėšė stogą, o kitur netikėtai kilo sausra arba potvynis).







Gintarės Parulytės „Lovefool“
„Kodėl taip sunku mylėti?“ – toks buvo prieš ketverius metus MO muziejuje surengtos parodos pavadinimas. Apmąstant Gintarės Parulytės režisuotą monospektaklį „Lovefool“ („Pamišusi dėl meilės“) pagal jos pačios parašytą pjesę, kyla beveik identiškas klausimas: kodėl taip sunku mylėti save? Tikiu, šis klausimas – aktualus ir kur kas bendražmogiškesnis, nei išsyk gali pasirodyti. Meilė kyla iš gebėjimo priimti, gerbti ir atjausti save, tačiau šiam ryšiui susiformuoti didelę įtaką daro ir aplinkinių veiksmai. Sunku priimti savo trūkumus, kai jie pabrėžiami kitų, sunku ugdytis savigarbą, patyrus nepagarbą, sunku, kai jautiesi bejėgis ir kitas tuo pasinaudoja... Ką daryti, kad taptų lengviau?
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Jeigu reikėtų, nebūtų sunku atspėti, kas sukūrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklį „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“, kurio premjera įvyko spalio 24 dieną. Su atjauta vaizduojami mūsų dienų veikėjai ir žemiškos temos padėtų atpažinti dramaturgės ir kino scenaristės Birutės Kapustinskaitės kūrybą, prisiminti jos „Terapijas“ apie vėžiu sergančias moteris ir „Detoksikaciją“ apie priklausomybę nuo alkoholio turinčio tėvo ir dukters santykius. Kapustinskaitės kūriniuose vyrauja sunki kasdienybė, į ją žvelgiama su humoru, kad būtų lengviau pakelti skausmą, bet niekad su kandumu ar pašaipa.







