Kovo 15, 16 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyks intriguojanti premjera: jauna skirtingų meno sferų kūrėjų komanda su režisieriumi Žilvinu Vingeliu priešakyje pristatys lėlių, šokio, operos ir šešėlių teatro žanrus jungiantį spektaklį suaugusiems ir jaunimui „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“. Anot spektaklio autorių, naujosios premjeros žiūrovui bus leidžiama tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į prieš milijonus metų Žemę ir žmogų sukūrusius šešėlius, gimusius iš vienos vienintelės atsitiktinės Kūrėjo minties.
Spektaklio pavadinimas ,,LILA“ Indijos mitologijoje aiškinamas, kaip kosminis Dievo-Kūrėjo žaidimas, kurio pagalba jis kuria iliuzinį pasaulį, kaip spektaklį. Panašiai į spektaklio kūrimo procesą pažvelgė ir „Lilos“ demiurgas Ž. Vingelis, kūręs žaismingą daugiažanrį koliažą pagal lietuviškas sakmes, rytų mitologiją, V. Pelevino romaną „T“, F. Dostojevskio apsakymą ,,Juokingo žmogaus sapnas“ bei F. Bajoro kūrinių ciklą ,,Sakmių suita“.
Pavasaris į Kauno valstybinį lėlių teatrą žada pasibelsti drauge su spalvingu pastatymu apie Pelenę – kuklią, nepelnytai skriaudžiamą ir vaikomą, tačiau tyros širdies mergaitę, atklydusią iš XVII a. prancūzų pasakininko Charles’io Perraul, XIX a. vokiečių pasakų kūrėjų brolių Grimmų ir XX a. rusų prozininko bei dramaturgo E. Švarco kūrinių.
Šis pastatymas – ketvirtasis Kauno lėlių teatro istorijoje – 1969 m. vaidinimą režisavo teatro įkūrėjas S. Ratkevičius, 1979 m. ir 1993 m. - jo mokinys, režisierius A. Stankevičius.
Spektaklis „Tikroji Pelenės istorija“ nukels žiūrovus į praėjusio amžiaus pradžią, į prabangų didmiesčio viešbutį, kur prieš Kalėdinę puotą pluša Mergaitė kambarinės uniforma. Sapne ji patenka į pasaką - šiuolaikinei publikai artimesnę Pelenės istoriją. „Spektaklis bus pakankamai sumodernintas, tačiau pati šios klasikinės istorijos esmė liks nepakitusi“, – teigia spektaklio režisierius O. Žiugžda.
Artėjant viešnagei – rusų teatro kritikų mintys apie Rimą Tuminą ir jo spektaklį
Balandžio 19–23 d. Vilniaus ir Klaipėdos publika galės ne tik prisiminti, bet ir naujai prisiliesti prie vieno unikaliausių spektaklių, kadaise garsinusių Lietuvos teatrinę kultūrą – Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais. Praėjus dvidešimčiai metų nuo premjeros Vilniaus mažajame spektaklis 2014-aisiais buvo pastatytas Maskvoje, Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam Rimas Tuminas vadovauja nuo 2007 metų.
Spektaklio gastrolės Lietuvoje skiriamos aktoriaus Vytauto Šapranausko atminimui. 2013 m. iš gyvenimo pasitraukęs aktorius taip ir nespėjo dar kartą įsikūnyti į Chloinės Genecho vaidmenį R. Tumino pastatyme Maskvoje.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apkeliavo visą pasaulį, laimėjo nemaža prizų tarptautiniuose teatro festivaliuose, 1995 metais už jo režisūrą Rimas Tuminas pelnė geriausio Lietuvos režisieriaus titulą ir Kristoforo statulėlę (tokius pat apdovanojimus gavo ir spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas bei Avnerį Rozentalį sukūręs Gediminas Girdvainis).
Poznanės animacijos teatro gastrolės Vilniaus teatre „Lėlė“
Kovo 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Poznanės animacijos teatro spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Molièreʼas“ („Moljeras“). Iš pradžių atrodė, kad tai puikus edukacinis, jaunąjį žiūrovą auklėjantis darbas, bet kūrėjai, bandę sujungti įvairias teatro rūšis, o tiksliau, tik prisiliesti prie jų, visas savo galias sutelkė į juodosios komedijos žanrą ir spektaklis virto daugiau koncertu nei visaverčiu meno kūriniu.
Vitalijaus Mazūro suformuota teatro „Lėlė“ aura dar ilgai neleis toje pačioje scenoje laisvai kvėpuoti šiuolaikiniams, kad ir kaip gausiai pasaulyje apdovanotiems menininkams. Kol kas nieko meniškesnio už Mazūrą šioje scenoje neteko regėti. Todėl garsus australų menininkas Nevilleʼis Tranteras, šiuo metu kuriantis Olandijoje, o „Molièreʼą“ pastatęs Poznanėje, mūsų scenoje pasirodė kaip įdomus, savitas kūrėjas, tačiau jo unikalumas išryškėjo tik punktyrine linija.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kovo 17, 18 d. numatoma premjera – Antono Čechovo „Tris seseris“ režisierė Yana Ross įkurdins šiuolaikinėje Lietuvoje. Šiuo spektakliu Yana Ross po beveik ketverių metų sugrįžta pas Lietuvos žiūrovus – paskutinis jos Lietuvoje kurtas spektaklis buvo 2013 m. rugsėjį LNDT pristatyta „Mūsų klasė“.
Lietuvoje gyvenanti režisierė pastaruoju metu itin daug kūrė užsienyje. Švedijoje Uppsalos valstybiniame teatre ji pastatė Antono Čechovo „Dėdę Vanią“ ir Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, Islandijoje – Antono Čechovo „Žuvėdrą“ ir Halldóro Laxnesso „Salka Valka“, Varšuvoje TR Warszawa teatre – Michailo Durnenkovo „Ežerą“ ir Franco Xaviero Kroetzo „Pageidavimų koncertą“, Budapešte – Aleksandro Molčanovo „Žudiką“. Abu Čechovo pastatymai Torunės tarptautiniame festivalyje buvo apdovanoti kaip geriausi metų spektakliai ir laimėjo geriausio režisieriaus titulą.
Artūro Areimos spektaklis „Antikristas“ „Menų spaustuvėje“
Artūras Areima sostinės žiūrovams vos po keleto mėnesių nuo paskutinio savo spektaklio „Klamo karas“ pristatė premjerą „Antikristas“. Šįsyk Areima išties leidžia aktoriams (vaidina jo studentai) daryti viską, kad paveiktų žiūrovą: nuo parodijos iki pornografijos. Sunku pasakyti, kokios reakcijos iš publikos tikimasi – ar vaizdai turėtų šokiruoti, ar sujaudinti, ar „atverti akis“? Tačiau spektaklio veiksmą stabdo jo dinamika, o kūriniui įpusėjus ir nuogi aktorių kūnai, ir jais atliekami veiksmai praranda paveikumą.
„Antikriste“ režisierius vaizduoja išvirkščią visuomenę, kurioje taisyklės, naujienos, santykiai perauga į kraštutines formas. Spektaklyje veikia keturi aktoriai (Monika Poderytė, Giedrė Žaliauskaitė, Andrius Mockus, Valerijus Kazlauskas), kurie vaidina ne tik bepročius, politikus, žurnalistus, bet ir patys save, t.y. jaunus žmones chaotiškame šiandienos pasaulyje. Tačiau už masinės naujienų kultūros parodijos besislapstantys personažai vargiai atrodo bent kiek atpažįstami, todėl nelengva suprasti, kokia tų jaunų žmonių scenoje (o kartu ir režisieriaus) pasaulėjauta. Tiesa, kiekvienam aktoriui skirtas monologas (vienintelis jautrus spektaklio momentas) – akimirka, kada žiūrovui leista atpažinti ar net susitapatinti su neteisybę išgyvenančia siela, tačiau sentimentali foninė muzika neleidžia tuo visiškai pa(si)tikėti. Spektaklio metu žiūrovas paliekamas vienas. Kol scenoje siaučiantys aktoriai pavargs ir jam bus leista išeiti.
Artėjant Tarptautinei teatro dienai Lietuvos muzikos ir teatro akademija kviečia į festivalį „LMTA Teatro dienos“. Jau trečius metus Akademijoje rengiamas spektaklių maratonas šį kartą tęsis visą mėnesį: kovo 4–31 d. LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche bus pristatyta 14 renginių. Programoje – žiūrovų jau pamėgti spektakliai ir premjeros: klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijos, modernaus šokio ir literatūros vakarai, performatyvūs skaitymai bei savos kūrybos koncertas.
Festivalyje dalyvauja prof. Jono Vaitkaus, prof. Vytauto Anužio ir lekt. Veltos Anužienės, doc. Gintaro Varno, doc. Algirdo Latėno ir lekt. Vido Bareikio vadovaujamų kursų bei šiuolaikinio šokio programos studentai. Į vis labiau populiarėjančias „LMTA Teatro dienas“ įsitraukia ir Akademijos absolventai, nepriklausomi menininkai. Šiemet atvyksta ir du užsienio kolektyvai – Poznanės Animacijos teatras bei trupė „Studium Teatralne“ iš Varšuvos (Lenkija).
Apie spektaklį „Disconnection“ LMTA Balkono teatre
„Jei teatras yra erdvė, kurioje įsivaizduojame, koks galėtų būti pasaulis, tai teatras yra ir laboratorija, kurioje kondensuojasi ir yra sintetinamos visuomeninės problemos“, – skelbiama projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ („Playing Identities, Performing Heritage“) manifeste. Projektas yra ES programos „Kūrybiška Europa“ dalis, jame dalyvavo keturios aukštosios teatro mokyklos, du universitetai ir penkios Europos šalys, tarp jų – Lietuva bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projekto metu buvo sudarytos keturios tarptautinės kūrybinės grupės, kurios analizavo skirtingas, bet su naująja Europos tapatybe susijusias temas.
Kūrybinis procesas vyko 2015–2016 metais. LMTA vaidybos studentai Mantas Barvičius, Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Iveta Raulynaitytė kartu su Barselonos teatro instituto jaunuoju režisieriumi Sadurní Vergés, analizuodami seksualinių bei tautinių mažumų netolerancijos problemas Lietuvos kontekste, tyrinėjo temą „Tapatybė ar mirtis?“. Grupės meninio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniuje. LMTA teatro režisierius Povilas Makauskas vyko į Barseloną ir kartu su Barselonos teatro instituto aktoriais kūrė spektaklį „Disconnection“, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą šiuolaikinių menų festivalyje „Kilowatt“ (Italija), pristatant projekto rezultatus. O šių metų vasario 9, 10 d. „Disconnection“ svečiavosi LMTA Balkono teatre.
Kovo 12 dieną Jaunimo teatro Studijoje – trečiasis literatūrinių renginių ciklo „Tekstūros“ vakaras – susitikimas su vienu įdomiausių ir talentingiausių jaunosios kartos poetų Aivaru Veikniu, neseniai išleidusiu poemą „Laumių vaikas“.
1983 metais Elektrėnuose gimęs A. Veiknys literatūroje debiutavo 2007-aisiais pasirodžiusiu eilėraščių rinkiniu „R aktai“. Antroji poeto knyga – 2014-aisiais išleisti „Paukštuko liudijimai“ – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją.
Dailininkės Deimantės Rybakovienės iliustruotas „Laumių vaikas“ – lietuvių mitologijos atspindžiais nuspalvinta knyga, tačiau svarbiausioji jos spalva – paties poeto kelionė per išgyventas vaikystės pasakas. Ir ne tik tas, kurios baigiasi laimingai.
Pamąstymai apie metafizines teatro erdves
Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į sostinę buvo atvežęs Augusto Strindbergo „Tėvą“ (rež. Māra Ķimele), o Jaunimo teatre netrukus po to įvyko Henriko Ibseno dramos „Junas Gabrielis Borkmanas“ (rež. Gintaras Varnas) premjera. Pažiūrėjusi šiuos spektaklius abu įsidėjau į tą pačią atminties dėžutę. Nors pirmasis paliko neblogą įspūdį, o antrasis greičiau nuvylė, abu paskatino stabtelėti ir susimąstyti apie tradicinį teatrą Lietuvoje.
Koks teatras šiandien mūsų šalyje tradicinis? Jeigu atliktume žiūrovų apklausą, tikiu, atsakymų būtų įvairių. Įtariu, kad žodžių „tradicinis teatras“ supratimas labai priklauso nuo to, kokius spektaklius kiekvienas esame iki tol matę ir iš kokių pozicijų tą „tradiciškumą“ vertiname.