7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

LNDT inf.

LNDT scenoje – tikros istorijos iš jauniausio Lietuvos miesto

Visagino gatvėse ir įvairiose kultūrinėse erdvėse vis dažniau galima išvysti Lietuvos nacionalinio dramos teatro kūrėjus. Gegužės mėnesį teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą – spektaklį „Žalia pievelė“ pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Tai bus pirmasis LNDT dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje pasirodo ne aktoriai, o pasakojamas istorijas išgyvenę žmonės. „Žalios pievelės“ sumanytojas, vienas iš koncepcijos ir teksto autorių Rimantas Ribačiauskas sako, kad Visaginas turi unikalią aurą, o jo gyventojų problemos nesvetimos bet kuriam lietuviui.

 

 „Teko dažnai lankytis Visagine, miestas pasirodė išties unikalus – ir dėl žmonių, ir dėl architektūros. Tokios atmosferos Lietuvoje daugiau niekur nerasi. Kai kam ji gali atrodyti atstumianti, šalta, bet man – labai patraukli, man gera būti Visagine, kur jaučiasi urbanistikos ir gamtos sintezė. Spektaklio idėja prasidėjo nuo tos atmosferos, mitiškumo, kuriuo pasižymi tik tokie industriniai objektai kaip elektrinė. Kai pradėjau labiau domėtis šiuo regionu, pamačiau ir problemas – dauguma jų susijusios su elektrinės uždarymu, dėl to mažėja darbo vietų, žmonės masiškai emigruoja, ypač jaunimas. Tačiau problemos, kurias išgyvena Visaginas, kamuoja visą Lietuvą. Kita vertus, Visagine gyvena labai šaunūs ir kūrybingi žmonės. Kai miestas pradėjo kurtis į Visaginą dirbti elektrinėje, kuri tuo metu buvo didžiausia pasaulyje, suvažiavo didžiausi protai iš visos Sovietų Sąjungos. Iki šiol čia gyvena per 40 tautybių žmonių. Yra daugybė įdomių faktų ir mitų apie šį miestą, tad spektaklis nebus vien apie problemas. Ir patys dalyviai sakė: nekalbėkime vien apie bėdas“, – pasakoja Rimantas Ribačiauskas.

„Žalios pievelės“ dalyviai Visagine. Organizatorių nuotr.
„Žalios pievelės“ dalyviai Visagine. Organizatorių nuotr.
Rengėjų inf.

Jaunos kūrėjos pjesėje – ir autobiografiniai momentai

„Yra daug medžiagos teatrui apie vaikus, kurie kažko neturi – tėvų, tinkamų gyvenimo sąlygų ir panašių dalykų, o mane ypatingai sudomino, kaip elgiasi vaikas, kuris vaikystėje turėjo absoliučiai viską, buvo laikomas geriausiu ir talentingiausiu, tačiau patekęs į suaugusiųjų pasaulį suprato, jog yra ne visai taip“, – taip savo pjesę pristato LATGA Jaunojo menininko dramos srities stipendijos laimėtoja Eglė Kižaitė.

„Visuomet sakau, kad jaunas kūrėjas negali laukti, kol galimybės kurti bus patiektos ant lėkštutės – reikia pačiam ieškoti būdų tai daryti ir parodyti save pasauliui. Vieną jų visai atsitiktinai atradau ir nusišypsojo sėkmė – laimėjau LATGA stipendiją“, – džiaugiasi režisierė E. Kižaitė, praeitais metais laimėjusi Asociacijos LATGA jaunojo menininko dramos srities stipendiją, kuri kasmet skiriama septyniems skirtingų meno disciplinų atstovams.

Eglė Kižaitė
Eglė Kižaitė
Aušra Kaminskaitė

Alternatyvus diskusijų teatras

Pirmosios Šelterio salės Kaune savaitės

Vasario pabaigoje pranešta apie naujos erdvės menininkams – Šelterio – atidarymą laikinojoje sostinėje. Vienoje iš suremontuotų Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvių įsikūrę teatro trupės „Teatronas“ nariai naują salę pakrikštijo Šelteriu. Prasmės atžvilgiu (angl. shelter – pastogė, užuovėja, prieglobstis) tiksliau nesugalvosi – kūrėjai skelbiasi priimsią alternatyvių scenos meno kūrinių autorius, tikėtina, nerandančius vietos kitose Kauno erdvėse, o ir pati salė įsikūrusi praktiškai pastogėje. Viešųjų ryšių atžvilgiu svarbu ir tai, kad kur kas patraukliau skamba „eime į Šelterį“ nei „susitiksim kultūrnamy“.

 

Bus įdomu sužinoti, kam būtent teatronistai kurs alternatyvą. Kol kas pranešimuose spaudai sakoma, jog Šelteris taps erdve „spektakliams, kurie neįtelpa į kitų teatrų repertuarus“. Iškart kyla klausimas – ką tai reiškia? Vieni neįtelpa dėl kažkam neįtikusios formos ar temos, kiti – dėl prastos kokybės, galiausiai – alternatyvių, nekomercinių idėjų paprastai turi ir žymūs menininkai, kuriantys didžiosiose scenose. Kol kas alternatyvumo kriterijai nėra aiškūs. Reikia tikėtis, kad pati trupė apsibrėžė ir tikslingai formuos konkrečios alternatyvos kryptį, atmesdama asmeniškumus, bet ir  nepriimdama bet ko.

Šelterio atidarymas. G. Aleksos nuotr.
Šelterio atidarymas. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Balandis“. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Balandis“. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasimetimas“. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasimetimas“. G. Aleksos nuotr.
LNDT inf.

Audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“

Netradicinio teatro mėgėjams Lietuvos nacionalinis dramos teatras balandžio 7–9 dienomis pristatys naujieną – audiovizualinių potyrių spektaklį „Juoda saulė“. Šio spektaklio režisierius – Lietuvos žiūrovams jau pažįstamas ir „Auksiniu scenos kryžiumi“ už vaizdo projekcijas spektaklyje „Didvyrių aikštė“, rež. Krystian Lupa, apdovanotas Łukaszas Twarkowskis. „Juoda saulė“ yra į Lietuvą atvykstančio lenkų kultūros festivalio „Avant Art“ dalis, spektaklis 2015 metais buvo rodytas Lenkijoje, kur sulaukė didelės sėkmės, o LNDT atstovų teigimu, Lietuvoje jis turėtų patikti „Remote Vilnius“ gerbėjams.

„Tamsa yra visur. Regėjimo pojūtis išjungtas. Vaizduotė kompensuoja dirgiklių trūkumą. Atsiveria durys į haliucinacijas ir fantazijas. Staiga tave apakina Juoda Saulė. Žodžiai tampa psichoaktyvūs. Atsiminimai išsiveržia į laisvę“ – tokiais lakoniškais sakiniais pristatomas audiovizualinių potyrių spektaklis „Juoda saulė“, kuriame svarbiausi elementai yra tekstas ir tamsa. Spektaklio veiksmas vyksta įvairiose LNDT erdvėse. Žiūrovai renkasi prie įėjimo į LNDT Mažąją salę (iš Odminių g.). Būtent čia ir prasideda audiovizualinių potyrių kelionė, kuri dalyvius panardina į kitokią patirtį teatre. Spektaklis pritaikytas Lietuvos žiūrovams – lietuvišką tekstą pakaitomis skaitys aktorės Elžbieta Latėnaitė ir Miglė Polikevičiūtė.

„Juoda saulė“
„Juoda saulė“
Rengėjų inf.

„Dramokratijos“ dalyviai buriasi į komandas

 

Pjesių skaitymų festivalis „Dramokratija“ balandžio 18-22 dienomis jau trečią kartą kvies įvairiose Vilniaus vietose paklausyti naujai parašytų dramaturgijos kūrinių bei padiskutuoti socialiniais klausimais. „Čia ir dabar“ – tokia šių metų festivalio tema, kuria pjeses parašė aštuoni autoriai. Šiuo metu formuojamos skaitymų komandos ir ruošiama renginių programa.

Septyni kūrėjai, prieš mėnesį dalyvavę kūrybinėse dirbtuvėse – Justas Tertelis, Indrė Bručkutė, Martynas Tiškus, Ingrida Ragelskienė, Jurga Tumasonytė, Jonas Kuprys ir Živilė Zablackaitė  tobulino savo idėjas su nevienąkart Fringe First apdovanojimu įvertintu dramaturgu ir aktoriumi iš Didžiosios Britanijos Chris Thorpe. Organizatoriai džiaugiasi šiais metais sulaukę tarptautinio susidomėjimo - prie festivalio prisijungė ir pjesę skaitymams pateikė švedė Alexandra Loonin. Po kūrybinių dirbtuvių paskelbtoje registracijoje prie pjesių idėjų, nežinodami autorių pavardžių, jungėsi visi norintys skaityti tekstus ar režisuoti skaitymus. Iki festivalio pradžios komandos dirbs su tekstais bei jų pateikimu auditorijos teismui.

„Dramokratijos“ dramaturgai
„Dramokratijos“ dramaturgai
Milda Brukštutė

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

„Jauno teatro dienoms“ Klaipėdoje pasibaigus

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Kamilės Gudmonaitės režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Kamilės Gudmonaitės režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Artūro Areimos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Artūro Areimos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Dirbtuvės. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Karolio Vilko režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš Beno Šarkos režisuoto pasirodymo. E. Sabaliauskaitės nuotr.
„Menų spaustuvės“ inf.

Šiuolaikinių scenos menų centras „Menų spaustuvė“ švenčia 15 metų sukaktį

 

Sparčiai augusiai ir daug užauginusiai, nuo spektaklių apgriuvusių sienų scenografijose prasidėjusiai „Menų spaustuvei“ – penkiolika. Prieš penkiolika metų raudonu žmogeliuku žymima įstaiga įsikūrė keisto pavadinimo gatvelėje senamiestyje. Tada Šiltadaržio gatvė dar vadinosi skersgatviu, juodoji salė – raudonąja, o jaunųjų menininkų pasirodymai sušildydavo neremontuotas ir jiems nepritaikytas patalpas, ėjimui į tokius spektaklius pridėdami industrinės romantikos prieskonių.

 

Po „Menų spaustuvės“ stogu užaugo ne vienas talentingas menininkas, savo jėgas scenoje išbandė daugybė jaunų, savęs ieškančių kūrėjų ir atlikėjų, renovuotose erdvėse ėmė suktis vis daugiau užsienio menininkų ir vis daugiau žiūrovų, jaukias vietas darbui ir puikias sąlygas kūrybai atrado rezidentai. „Menų spaustuvė“, tarsi šiltnamis globojusi rezidentus ir savo projektų dalyvius, tapo stipria jėga skleidžiančia šiuolaikinius scenos menus. Dažnai palaikoma teatru, tačiau drąsiai teigianti esanti daugiau nei scena: tai antrieji namai gausiai bendruomenei, kūrybos erdvė vietiniams ir tarptautiniams rezidentams, naudingos literatūros archyvas ir pagal savo amžių paaugliškai pasispardanti bei taisyklėms nepaklūstanti organizacija.

 

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Lina Klusaitė

Čechovas, karas ir nuobodybė

Apie LNDT spektaklį „Trys seserys“

„Vos tik pradedam gyventi, pasidarom nuobodūs“, – pabaigos monologą pradeda laisva menininkė Agnieška, o vaizdo projekcijoje jai už nugaros nusišauti ketinantis vokiečių karininkas taip ir nepaspaudžia gaiduko. Šiame finaliniame Yanos Ross spektaklio „Trys seserys“ vaizde, regis, sutelpa visa menama Čechovo esmė, į kurios paieškas jau visą šimtmetį leidžiasi ne vienas šio dramaturgo gelminių paslapčių pakerėtas režisierius, savo įžvalgomis siekiantis prapjauti žmogaus sielos pūlinius ir galbūt atrasti tai, ko neįtarė pats žymusis daktaras. Deja, kančia, nuobodulys ir neišsipildžiusios svajonės yra tie trys kertiniai akmenys, ant kurių dažniausiai laikosi šio autoriaus interpretacijų įvairovės statybos, Lietuvos teatre virtusios savotišku čechovizmo fenomenu.

 

Sovietiniais laikais Čechovo pjesių pasirinkimas buvo gana natūralus reiškinys, viena vertus, atliepęs valdžios raginimą statyti rusų literatūrą, kita vertus, puikiai tikęs išreikšti neapibrėžtas, merdinčias, kankinančias tuometines žmonių jausenas. Šiandien stebėti 1978 m. Eimunto Nekrošiaus sukurto „Ivanovo“ vaizdo įrašą su legendiniais Rūtos Staliliūnaitės ir Kęstučio Genio vaidmenimis darosi beveik nepakeliama – iš vidaus žmogų graužianti užslėpta kančia čia beveik totali, į spektaklį režisierius, regis, sudėjo visą epochos liūdesį (beje, Čechovas savo pjeses vadino komedijomis). Dar Juozapas A. Herbačiauskas, savo laiku ironizavęs rusų dramaturgija susižavėjusius tarpukario intelektualus, įrodinėjo, kad lietuviams labiau būdingas lengvas šekspyriškas, o ne sunkus rusiškas – turimas omenyje gogoliškas – humoras. Tačiau istorija pasisuko taip, kad pastarųjų vietą užėmė slegiantis čechovizmas, kartu su legendiniais Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektakliais tapęs lietuvišką teatrinę tapatybę formuojančia savastimi. Nieko keisto, kad laukiama jei ne šio dramaturgo dekonstrukcijos, tai bent kitokio, šiuolaikiško jo perskaitymo. O šiuolaikybė, žinia, reikalauja, kad norintieji įveikti Čechovą ne tik išdrįstų paspausti gaiduką, bet ir „nužudytų autorių“.

Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trys seserys“. D. Matvejevo nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Pamoka ar pramoga?

Apie Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerą „Žalgirės“

Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.

Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.     

Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalgirės“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ieva Tumanovičiūtė

Septynios aktorės ir herojės

Apie spektaklį „Terapijos“ OKT Studijoje

Yra spektaklių, kuriuos žiūri kaip paveikslus. Tokius geriausia stebėti iš šeštos ar dar tolimesnės eilės, kad į regos lauką patektų visa scenos erdvė. Tada jau nematai aktorių veidų, bet stebi spalvų, šviesų ir mizanscenų kaitą. Nugara šiurpsta nuo vaizdų kaitos ir apima estetinio pasitenkinimo drebulys. Yra spektaklių, kuriuose susitinki su aktoriumi tête-à-tête, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdroje“. Šie spektakliai pavertė nieko bendro su tradicine scena neturinčią OKT Studiją ypatinga erdve. Siaura, ilga, buvusi biuro patalpa tapo tikrų ir intymių susitikimų vieta, kur kovo 11, 12 d. įvyko spektaklio „Terapijos“ premjera. Septynios aktorės susitiko su žiūrovais tokiu atstumu, kuris neleidžia meluoti.

Oneida Kunsunga, Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Oneida Kunsunga, Rasa Samuolytė ir Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Aldona Vilutytė spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė ir Aldona Vilutytė spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas