Regis, tai – užgimstančios dokumentikos teatre metai. Tik tiek, kad kol kas šie spektakliai atrodo gana dirbtinai ir paviršutiniškai. Vis dėlto džiugu, kad prie šios manijos prisidėjo ir „Sirenų“ festivalis, pačiu laiku mums parodęs gerokai daugiau bei paveikesnių tokio žanro galimybių. Be dokumentinių pavyzdžių – „MDLSX“ ir „NACHLASS, kambariai be žmonių“ ilgam įstrigo ir lėta Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacijos“ apleisto buto, užimančio visą sceną, apsivertimo scena.
Premjera Šiaulių dramos teatre
Tuo metu, kai teatre miršta komedija ar bent jau išsikreipia jos žanro samprata, retkarčiais pamatai gerą socialinę dramą. Bent iš dalies tai tiktų ir Šiaulių dramos teatre pastatytam spektakliui pagal Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“. Režisieriai – Goda Palekaitė ir Aaronas Kahnas.
Pirmą gruodžio savaitę Jaunimo teatre repeticijas pradėjo danų režisierė, vaizdo menininkė, grupės „Hotel Pro Forma“ lyderė ir įkūrėja Kirsten Dehlholm. Mūsų šalies publikai menininkė jau žinoma spektakliu „Kosmosas +“, kuris Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo pastatytas 2014 metais. Tais pačiais metais režisierė buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią spektaklį vaikams ir jaunimui.
Spektaklius, operas, tarpdisciplininius projektus ir performansus įvairiose pasaulio šalyse kurianti menininkė šį kartą ėmėsi statyti spektaklio šeimai „Broliai Liūtaširdžiai“ (pagal to paties pavadinimo švedų rašytojos Astridos Lindgren knygą). Režisierė darbą pavadino vizualine garsų drama, nes „Brolių Liūtaširdžių“ istorija bus pasakojama garsais, vaizdais ir balsais, pasitelkiant įvairias technologijas.
Pokalbis su Kirsten Dehlholm.
Monospektaklis „Trys selfiai“ – tai trys teatrinės fotografijos, virstančiomis trimis tostais apie tai, kas svarbiausia: apie tai, kas virš mūsų, apie tai, kas yra grožis, ir apie tai, kas slypi už durų.
Viena ryškiausių Lietuvos teatro scenos aktorių Inga Maškarina, vaidybos mokslus išėjusi pas legendinę lietuvių teatro pedagogę ir režisierę Dalią Tamulevičiūtę, jau pusantro dešimtmečio kuria ryškius, publikos pamėgtus ir kritikų puikiai vertinamus vaidmenis teatro scenoje bei kine.
Iš Gruzijos kilusi ir puikiai pritapusi Lietuvoje I. Maškarina, perkopusi pusę amžiaus, pajuto, jog yra, jos pačios žodžiais tariant, „ničja“ (rus. – ничья), t.y. niekieno. Tarsi pamesta, lyg nomadas – be kelio ženklų, be identiteto.
Turtas – neišsenkanti, visuomet aktuali tema. O apie tai, kaip su juo elgtis, šiuo metu ir svarsto „Stalo teatro“ komanda, besiruošdama gruodžio 16, 17 d. 12 val. „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje įvyksiančiai premjerai – muzikiniam objektų spektakliui visai šeimai – „Saliamono turtai“. Režisierės Saulės Degutytės pagal žydų sakmių ir legendų knygą „Saliamono žiedas“ pastatytame spektaklyje pakaitomis vaidins visas „Stalo teatro“ kolektyvas: Saulius Čėpla, Edita Zizaitė, Kristina Mauruševičiūtė ir Artūras Varnas. Gyvai muziką atliks spektaklio kompozitorė – Snieguolė Dikčiūtė. Spektaklio scenografė – Saulė Degutytė, kostiumų dailininkė – Ligita Skukauskaitė.
„Saliamono turtai“ jungia tris „Saliamono žiedo“ knygoje esančias pasakas: „Kiaušinį ir pupas“, „Medaus ąsotį“ ir „Tris paplotėlius“. Kiekvienoje šių istorijų veikia išmintingasis karalius Saliamonas, pas kurį susikrimtę veikėjai keliauja tuomet, kai patys nesugeba surasti sprendimo. Šį Saliamono vaidmenį spektaklyje galės atlikti pats jo žiūrovas. Mat kaip tik publikai teks garbė nuspręsti, kurioje pusėje yra tikroji tiesa. O pagrindinė šio kūrinio mintis – labai paradoksali: norėdamas tapti turtingu, išdalink viską kitiems. Juk tikrasis turtas yra ne kas kita, kaip išmintis, kuria gali didžiuotis karalius Saliamonas.
Pjesių skaitymo festivalis „Dramokratija“ šiemet dalyvius kvietė rašyti propagandos tema. Trejose kūrybinėse dirbtuvėse su lektoriais iš Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos jaunieji dramaturgai plėtojo savo idėjas bei kūrė tekstus. Trejų dirbtuvių ciklą Gėtės institute užbaigė paskutinę dieną vykęs virtualus dalyvių, dirbtuves vedusių dramaturgų Theresia Walser (Vokietija), Michailo Durnenkovo (Rusija) ir Gabrielės Labanauskaitės (Lietuva) susitikimas, kurio metu visi galėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei įgytomis patirtimis.
Lietuvių poetė, prozininkė ir dramaturgė, festivalio idėjinė lyderė bei paskutiniųjų kūrybinių dirbtuvių dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė pasakojo, kad organizuojant festivalį, norėjosi išvengti vienašališkos pozicijos ar nuomonės, tad buvo pakviesti dėstytojai iš Vokietijos ir Rusijos – Theresia Walser ir Michailas Durnenkovas. „Tai – tarsi koktelis iš įvairių ingredientų, kurį gavo dalyviai,“ – teigia G. Labanauskaitė.
Eimunto Nekrošiaus „Cinkas (Zn)“ pagal Svetlaną Aleksijevič
Eimuntas Nekrošius visą savo kūrybinį gyvenimą paskyrė visuomenės tyrimui. Jo laboratorijos mėgintuvėliuose analizuojama meno psichologija. Lietuvoje jam, neturėjusiam lygiaverčių partnerių, niekada nebuvo lengva. Nekrošiaus premjera „Cinkas (Zn)“ Jaunimo teatre, bendradarbiaujant su teatru „Meno fortas“, tapo svarbiu šiuolaikinės Lietuvos teatro sistemos elementu. Šis spektaklis, kaip ir cheminis elementas cinkas, svarbus skonio vystymui ir gebėjimui matyti tamsoje. Paradoksalu, bet „barokiškai“ tiršta Svetlanos Aleksijevič literatūrinė dokumentika ir nemažiau tirštas režisieriaus asociacijų laukas suformavo skaidrų paveikslą – mūsų ateities kroniką.








Apie savianalizę ir dokumentiką teatre
Po pastarųjų spektaklių daugiau minčių kyla apie save, nei apie teatro pasaulį. Nes teatralai, regis, vieningai pasidavė savianalizės – ne teatro, o žmogaus – malonumui. Ir asmens vidinė drama tapo svarbesnė už įvairiausius kontekstus, konfliktus ir pačią kūrybą. Žiūrima, kaip jaučiamasi vienoje ar kitoje situacijoje, o ne stebima iš šono pati situacija. Analizuojama, o ne rodoma. Iš vidaus patenkama į išorę, o ne iš išorės į vidų. Viskas ganėtinai uždara ir užburta. Nes užsitęsus šiam, vadinkime, metodui, vargu ar gali pavykti išvengti gromuliacijos. Nepavyksta. Ir įstringama per arti vaizdo stebėtojo pozicijoje. Jis taip arti, kad, regis, būtinai ką nors užčiuops, bet, deja, nieko ypatingo taip ir nepamato.
Teatro „Utopia“ inicijuotas ir kartu su Nacionaliniu Kauno dramos teatru kuriamas spektaklis „Natanas Išmintingasis“ pagal G. E. Lessingo dramą nukels į XII a. pabaigą, trečiojo kryžiaus žygio laikų Jeruzalę: vietą, kuri tapo didžiųjų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – karo lauku. Čia rutuliojasi sudėtinga žmogiškų jausmų ir santykių intriga, kurioje persipina trijų skirtingų tikėjimų pagrindinių veikėjų likimai: išmintingojo žydo Natano, karžygio valdovo sultono Saladino, jaunojo riterio tamplieriaus. Subtilių peripetijų kupina istorija apie meilę, pasitikėjimą, identiteto krizę, tikėjimo dogmatizmą ir žmogiškumo paieškas vystosi religinių karų fone.
Taip „Natano Išmintingojo“ XII a. praeitis tampa XXI a. pradžios Europos dabartimi. Geopolitinė situacija vėl kaista, vyksta lokalūs karai visai šalia Europos sienų, o per jas į senąjį žemyną plūsta bangos musulmonų pabėgėlių, islamistai-fundamentalistai sprogdinimais gąsdina „netikėlius“ krikščionis dėl „tikro“ tikėjimo. Palestinoje kovoja žydai su musulmonais, islamo šalyse – musulmonai su musulmonais dėl to, kurie „tikresni“. Trys religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas – kiekviena iki šių dienų mėgina įrodyti, kad tik ji yra vienintelė tikra ir teisinga. G.E. Lessingas tą klausimą bando spręsti garsiojoje „žiedo parabolėje“: sultonas Saladinas užduoda žydui Natanui pavojingą klausimą: kuris tikėjimas, kuris įstatymas, kuri iš trijų religijų yra vienintelė teisinga? Natanas jam pasakoja seną legendą apie galios žiedus. Vėliau, jau XX a. viduryje, Oksfordo profesorius J.R.R. Tolkienas tą patį galios žiedų mitą pavers savo epopėjos „Žiedų valdovas“ pagrindu. Tik, kitaip nei G.E. Lessingas, „Žiedų valdovo“ autorius nebetiki žiedų turėtojų susitaikymo galimybe.
Agniaus Jankevičiaus „Naktis“ Klaipėdos dramos teatre
Po lapkričio 24 d. kelionės į Klaipėdos dramos teatrą žiūrėti premjerinio spektaklio „Naktis“ noriu sau ir kitiems užduoti keletą klausimų. Kodėl režisierius, visuomenės kritikas, anarchosocialistas arba mentalinis revoliucionierius Agnius Jankevičius savo pirmam pastatymui Klaipėdos dramos teatre pasirinko spektaklio-manifesto formą? Ir kodėl šiam manifestui panaudojo lenkų dramaturgo Andrzejaus Stasiuko slavų–germanų tragifarsą „Naktis“? Beje, žodis „panaudojo“ ypač tinkamas apibrėžti šiam individualiam režisieriaus ir dramaturgo santykiui.