Nykstantys personažai iš arti

Prieš 46-erius metus skyrybų statistikos kreivė Švedijoje šovė į viršų. Didysis režisierius Ingmaras Bergmanas patenkintas dalijo interviu, mįslingai šypsojosi ir pats sau plekšnojo per petį. Skyrybų bumas sutapo su jo premjera – daugiau nei trys milijonai švedų žiūrėjo Bergmano TV serijas „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Vadinasi, televizijos produkcijos vartotojai pamatė, savo ankštose virtuvėse, svetainėse, miegamuosiuose aptarė bergmaniškas aistras ir padarė išvadas? Gana greitai skyrybų skaičius normalizavosi, o režisieriaus laukė asmeninio gyvenimo golgota: nuslėpti mokesčiai, beprotnamis, emigracija, meilės dramos, dar keletas gimsiančių neurotiškų, bet gana talentingų vaikų ir prakeikta diarėja.

Prieš mėnesį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje tyliai, be fanfarų gimė tų pačių „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ įkvėpto inscenizacijos autoriaus ir režisieriaus Vytauto Rumšo spektaklis. Premjera akivaizdžiai gana nepatogi visų pirma pačiam teatrui, rekonstrukcijos išvakarėse sezoną garsiai dedikavusiam „posttiesos“ dekonstrukcijai ir mega ryškių jaunųjų kūrėjų išsisakymui. Sunku apibrėžti, kas šiame kontekste yra „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Jei „posttiesa“ ir gaivalinga kūrybine jaunyste čia net nekvepia, ar tai tiesiog unikali galimybė puikiam aktoriui kartą per metus suvaidinti režisierių? O gal profesinė Rumšo treniruotė prieš statant kitą istorinę dramą po Pažaislio skliautais? Ar tiesiog odė aktoriui asmenybei, aktoriui žyniui ir gelbėjanti ranka normalaus profesinio krūvio stokojantiems savo kolegoms, LNDT trupės šviesuliams?

Neslėpsiu, esu skeptiškai nusiteikusi dėl galimo šio spektaklio poveikio Lietuvos visuomeniniams procesams. Manau, jokia kreivė, išėjus po trijų valandų santūrios, kruopščiai suvaidintos dramos, nei tautinėje, nei asmeninėje statistikoje į padanges nešaus. Mums, žiūrovams, greičiau gresia turiningas vakaras su itin gera literatūra, meistriškais dialogais bei galimybe atnašauti kelių aktorių meistrystei ir pasimėgauti jų gebėjimu atsiverti aktorinei laisvei, ištirpstant didžiajame Bergmane. Atidesnis žiūrovas Rumšo spektaklyje pamatys ir pačią rečiausią, šiuolaikiniame Lietuvos teatre beišnykstančią personažų rūšį – inteligentiškus žmones, gebančius reflektuoti aplinką, savo jausmus, užmegzti ir palaikyti dialogą. Marginalai vis labiau vargina, ypač profesionaliajame teatre, kartais tikrai nuoširdžiai norisi pro scenos rakto skylutę pažiūrėti į normalios poros gyvenimą. „Scenose iš vedybinio gyvenimo“ vyras – psichologas, profesorius, žmona – skyrybų advokatė. Abu puikiai save realizavę profesiniame gyvenime. Poros gyvenime vyrauja santarvė – panaši pasaulėžiūra, vienas kito supratimas, seksualinis suderinamumas. Taip atrodo laiminga santuoka. Kol paaiškėja, kad trečias vaikas šeimoje nepageidaujamas, vyrą darbinėse kelionėse lydi jauna meilužė, santuokos, sukurtos be meilės, visada baigiasi skyrybomis, o išmokti kalbėtis su savo artimaisiais galima tik perėjus visus šeiminio gyvenimo pragaro ratus.

Dailininkė Virginija Idzelytė „Scenas iš vedybinio gyvenimo“ įrėmina santūriai prabangiomis, standartinį made in Scandinavia atspindinčiomis scenovaizdžio linijomis. Ant lakoniškų, spalviškai grynų paviršių matoma kiekviena dėmelė. Ir tai pretekstas šeimos galvai – Povilo Budrio vaidinamam Johanui – tapti dėmes valančiu, baldus perstatančiu, su gražia aplinka humaniškai bendraujančiu individu. Vyras, organiškai čiumpantis šluostę į rankas, bent lašui nukritus ant šeimos kilimo, vertas išsamesnės analizės. Jam siaubingai nepasisekė dėl gyvenimo partnerės. Kodėl tobulam, jautriam, išmintingam, jausmingam, subtiliu humoro jausmu pasižyminčiam gražuoliui teko šita nerangi, nesimpatiška, nervinga, neatsipalaidavusi, nuobodi ir net infantiloka 46-erių metų moteris? Ji vardu Marianė ir jau antroje scenoje aktorės Adrijos Čepaitės vaidinama herojė pasiims mūsų, žiūrovų, širdis ir kaip paukščiukus sušildys užantyje. Kas atsitinka, kodėl „Scenų iš vedybinio gyvenimo“ vyras ir moteris tampa tokie neapibrėžiami, nenusakomi ir kartu visiškai mums atsivėrę bei suprantami nuo pirmų spektaklio veiksmo minučių? 

Kaltas stambus planas – iš Bergmano kino filmų žinomas triukas, kai žiūrovui leidžiama pasijusti skustuvu, slankiojančiu dygiais, tirštai išmuiluotais, kruopščiai skutamais herojaus skruostais. Arba liežuviu, ragaujančiu druską ant jaunos merginos odos. Spektaklyje patenki į akistatą su labai asmeniška patirtimi. Autoriaus išgyvenimai yra tapę spektaklio aktorių savastimi ir kartu kiekvieno iš spektaklio kūrėjų tikrumo, pasinėrimo į temą lakmuso popierėliu. Budrio Johanas scena po scenos juda link asmeninio išsilaisvinimo, dvasinės brandos golgotos. Finale tariesi regintis patį Autorių, atradusį ramybę savo saloje, pagaliau susukusį vėlyvos meilės lizdą ir glaudžiantį prie širdies mylimąją, kartu perėjusią ugnį ir vandenį. Aktorius stebėtinai tiksliai kuria vientisą, preciziškai niuansuotą, dygų, dėmesį kaustantį herojaus charakterį. Jis mus nusiveda ten, kur siela galiausiai išverčiama į kitą pusę. Ir tai yra vienas stipriausių ir brangiausių potyrių, kartais, bet pernelyg retai, išgyvenamų teatre.

Vis dėlto Johanas spektaklyje yra vienas, o Budrys mūsų teatre – vienintelis toks. Žinia, jis gali išsiversti be režisieriaus, o kiti aktoriai šaukiasi juos ramiai ir tiksliai suvaldančios rankos. Kai scenoje priešpriešinamos dvi poros – kol kas laimingi, harmoningi Johano ir Marianės santykiai bei Pėterio (Saulius Balandis) ir Katarinos (Toma Vaškevičiūtė) danse macabre prieskonį turinti žūtbūtinė kova, situacija ima panašėti į negrabiai sukaltą koncertinį numerį. Nedarnus, disonuojantis aktorių ketvertas išbalansuoja spektaklio ritmą, bandant kuo tiksliau laikytis veiksmo schemos dūžta indai, yra kostiumų ir santykių siūlės, ima kvepėti prisvilusiu Bergmanu. Man ir, manau, daliai buvusiųjų su manimi tą vakarą Mažojoje LNDT salėje šis autorius yra brangus, aš sergu dėl jo, tapatinuosi su juo, man ypač svarbus kiekvienas spektaklis, įkvėptas Bergmano, ir cikliškas grįžimas prie jo peržiūrint filmą po filmo, skaitant eilutę po eilutės. Tai autorius, verčiantis pasitempti kiekvieną, einantį į akistatą su jo kūryba, ir akimirksniu nuginkluojantis nepasiruošusius.

Šiandien Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ yra tapusios tiksliu ir bekompromisiu atsivėrimu, išpažintimi, apibendrinančia viską, kas buvo pasakyta apie šeiminius santykius iki tol ir po to. Spektaklio kūrėjai apčiuopė mūsų, lietuvių, nenorą, nemeilę, nemokėjimą kalbėtis apie giliai glūdinčias asmenines santykių problemas bei ribines emocijas. Tik ar būtent nuo Bergmano daugiatomių raštų reikia pradėti mokytis santykių abėcėlės? Abejočiau. Kada tokio pobūdžio scenos taps visuotinai įdomios, pasiekiančios tikslų adresatą, įtraukiančios ir paveikios dabarties kontekste? Manau, tai priklauso nuo maksimalaus sąžiningumo ir atvirumo nepakeliamai, bet apvalančiai tiesai: keisti, harmonizuoti santykius žmonės privalo norėdami išlikti.