„Naujojo cirko savaitgalis ’19“
Per festivalį „Naujojo cirko savaitgalis ’19“ prisiminiau epizodą iš Romaino Gary romano „Aušros pažadas“: „Žongliruodavau apelsinais, lėkštėmis, buteliais, šluotomis, viskuo, kas pakliūdavo man po ranka; mano noras kurti ir tobulėti, atlikti stebuklingą ir unikalų žygdarbį, trumpai tariant, meistriškumo alkis šitaip surado kuklų, tačiau aistringą išraiškos būdą. Jaučiausi atsidūręs prie stebuklų prieigų, srities, kurioje norėjau iškilti: pasiekti ir įvykdyti tai, kas neįmanoma. (...) Bet, kad ir ką darydavau, septintas kamuoliukas visuomet išsprūsdavo iš rankų. Šedevras likdavo nepasiekiamas, visada toks aiškus ne iki galo, toks nujaučiamas, bet neįmanomas pasiekti.“ Cirko artistus vienijantis meistriškumo alkis su siaubu verčia įsivaizduoti, kiek valandų per dieną jie žongliruoja, suka lanką, atlieka akrobatinius pratimus, t.y. treniruoja kūną ir dėmesio koncentraciją, kad įvykdytų tai, kas neįmanoma. Tačiau šiuolaikiniame cirke siekiama ne tik meistriškumo, bet ir pasakoti istorijas, perteikti idėjas bei kelti klausimus.








Vaikų teatro festivalis „Assitej Artistic Gathering 2019“
Kai Niamh buvo šešeri, mama ją nusivedė į teatrą. Scenoje spektaklio aktoriams akomponavo arfa. Mergaitei šis instrumentas taip įstrigo, kad ji nepaliovė zyzti, kol praėjus metams mama galiausiai ją užrašė į arfos pamokas. Šiandien Niamh aštuoniolika, ji groja Nacionaliniame Didžiosios Britanijos jaunimo orkestre ir ką tik grįžo iš turo Niujorke. Jeigu ne tas atsitiktinis spektaklis prieš dvylika metų, mergina nebūtų ten, kur yra dabar.







Gildo Aleksos spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Šįkart režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Kandidas, arba Optimizmo mirtis“ (premjera rugsėjo 7, 8 d.) panašiai ir prasideda, tiesa, žengiama dar toliau nuo rūbinės – į teatro kiemą.




