Pokalbis su Arvydu Dapšiu
Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?








Valstybinio Šiaulių dramos teatro „Vasarvidžio nakties sapnas“
Beveik teatro sezono viduryje dėl pasaulį užklupusio viruso scenos menų įstaigoms uždarius duris, Lietuvoje vienas pirmųjų į virtualią erdvę žengė Valstybinis Šiaulių dramos teatras (vėliau prisijungė ir kiti). Siekdamas nepalikti žiūrovo nuobodžiai tūnoti namie, jau pirmosiomis karantino dienomis šis teatras, išlaikydamas tradiciją, vakarais ėmė transliuoti spektaklius, o Tarptautinę teatro dieną suteikė galimybę pamatyti režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“ (premjera 2019 m. rugsėjo 20 d.). Spektaklis, žinoma, pamatytas per operatoriaus filtrą, jo padiktuotas žiūros perspektyvas, nors įraše pateikiamas kiek įmanoma platus rakursas, per daug neskaidant scenoje vykstančio veiksmo (už tai padėka vaizdo įrašo autoriui / -ei).








Nacionalinis Kauno dramos teatras 100-ąjį sezoną komunikuoja skirtingais šūkiais, pavyzdžiui, „Teatras kaip ir draugas, – kuo senesnis, tuo geresnis“ arba „Neperšokęs per teatro slenkstį, nesakyk „nepatiko“, bet šiandieninė situacija ragina į žiūrovus kreiptis: „Streamink teatrą, kol jaunas“. Tą bus galima padaryti jau nuo balandžio 7 d., nes startavo TEATRAS ONL1NE TV projektas. Tai teatro dovana žiūrovams artėjančių Šv. Velykų proga.
Šiomis visą pasaulį keičiančiomis aplinkybėmis pasirodęs naujasis „Teatro žurnalo“ numeris skirtas tam, kas bando atrodyti nekintama: režisūriniam teatrui.
Profesionalusis Lietuvos teatras nuo pat savo atsiradimo tapatinosi su režisūrinio teatro tradicija. Didžiausio klestėjimo laikotarpiai ir įdomiausių meninių idėjų proveržiai buvo susiję su konkrečių režisierių kūryba, kuri padarė įtaką ir lietuvių teatro istorijos periodizacijai.
Mantra apie palaidus galus. Tikriausiai esti žmonių, kurie gyvena nepalikdami palaidų galų. Bet tokių neprisimenu. Visų gyvenimai – ištisos palaidų galų šūsnys, palaidų galų kupetos, palaidų galų virtinės... jie driekiasi laike pavėjui, tarsi kedenamos Žeimenos vandens žolės, tarsi nesušukuotos plaukų sruogos, kurių padrikumas kartais savaime dėl vėjo gūsio susimezga į gaivališką šukuoseną, į kažkokį savaiminį grožį, bet tai tik apgaulė, kaip ir bet koks kitas menas... neįvykdyti pažadai, negrąžintos „skolos“ ir skolos, neatsakyti laiškai, neperskaitytos ir neparašytos knygos, neatsakytas tau tartas meilės žodis... ateina laikas, kai susivoki tą klaidą nuolat daręs, ir bandai sugriebti kai kuriuos galus, kad bent keletui jų sukurtum deramą išrišimą, bet jie tik skaudžiai pliekia rimbu per veidą, ir tik susopa dar vienas randas... bet vis tiek tenka juos, tuos galus pasileidėlius, rankomis ore graibyti, ir bandyti rišti į mazgelius... nes tik tie mazgeliai bus tai, kas po mūsų liks – toks įtarimas vis įkyriai kirba insomnijos nukamuotoje sąmonėje...
Garso patirtis „Glaistas“
Iš Mėsinių gatvės žengiu akmenuotu Ašmenos grindiniu. Akimis kliudau Šiaulių gatvės kampą, lentelė su pavadinimu vos laikosi ant namo sienos. Ritmingas garsas ausinėse pagauna mano žingsnius. Pasiekiu statybiniu tinklu paslėptą Žemaitijos gatvę. Lėtai slinkdama gatvelėmis į visą aplinką žvelgiu lyg į dekoraciją. Ausinės, izoliuojančios pašalinį šiandienos miesto garsą ir stipriai klausą veikiančios erdviniais garsais, išmeta iš įprastinio pasaulio ritmo: imi girdėti tai, ko nematai, o matyti ir visai negirdėti to, kas įprastai pažįstama. Pravažiuojantys automobiliai ir praeiviai čia gąsdina savo begarsiu nerealumo įspūdžiu, o garsai ausinėse verčia ieškoti bent menko įrodymo, kad nesi įstrigęs kažkieno kito galvoje ar niekaip negali pabusti iš svetimo sapno.
2019-ieji
Malonumas. Visiškas pasitenkinimas. Mažų mažiausiai euforija. Jums teko tai pastarąjį kartą išgyventi teatre? Dešimtys premjerinių spektaklių, pamatytų per 2019 metus, to net nežadėjo. Geriausiu atveju kelių valandų nuobodulio seansą mūsų, žiūrovų, atžvilgiu visiškai indiferentiški spektaklio kūrėjai paįvairindavo konceptualiu finalu, efektinga scena, dar vienu jautresniu už prieš tai buvusius atsivėrimu. Taip ir norėdavosi po dažno spektaklio pasiūlyti galiausiai susėsti mums visiems – teatrą kuriantiems ir teatrą žiūrintiems – prie didelio apskrito derybų stalo ir pagaliau susitarti ar bent jau išsiaiškinti, ko kiekvienas tikimės iš teatro.







