Laiškai apie teatrą (II)
Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro.








Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis LNDT (II dalis)
Teksto apie šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ tęsinyje – apie tris suomių pjesių skaitymus. Pirmoje Tuomo Timoneno pjesėje „Skundęsis dėl triukšmo subadytas peiliu“ (rež. Ieva Kaniušaitė) matome autoriaus bendravardį Tuomą (Džiugas Gvozdinskas), kuris, tėvams pardavus jo vaikystės namus, atsikrausto gyventi į daugiabutį. Naujas, savarankiškas gyvenimas teoriškai skamba puikiai, tačiau jau nuo pirmų akimirkų ramiai gyventi nesiseka: vaikinas nuolat sulaukia nesibaigiančių priekaištų, yra įstumiamas į absurdiškas, kurioziškas situacijas.








„Dėdė Vania“ Vilniaus mažajame teatre
Lietuvos teatre Antono Čechovo pjesės dažnai sudvasinamos ir pakylėjamos, tereikia prisiminti Eimunto Nekrošiaus ir Rimo Tumino spektaklius. Oskaras Koršunovas taip pat rimtai žiūri į „Žuvėdros“ personažus ir jų dramas. Pats Čechovas savo pjeses „Žuvėdra“ ir „Vyšnių sodas“ pavadino komedijomis, „Tris seseris“ – drama, o „Dėdę Vanią“ – scenomis iš kaimo gyvenimo. Slovėnų režisierius Tomi Janežičius „Dėdę Vanią“ traktuoja kaip komediją.








Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis LNDT (I dalis)
Lapkričio 20–25 d. įvairias Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) erdves vėl apgyvendino, praeitus metus virtualioje erdvėje praleidęs, šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Skaitymų bei spektaklio eskizo forma žiūrovams pristatytos šešios (dvi lietuvių, viena latvių ir trys suomių) pjesės. Šioje pirmoje teksto dalyje – apie tris, lietuvių ir latvių, pjeses.








Nino Maglakelidzės spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Vėsų lapkričio 18-osios vakarą Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) žiūrovai turėjo du puikius, bet labai skirtingus pasirinkimus: pasinerti į 10-ojo dešimtmečio pradžion nukeliantį spektaklį „Remyga“ (pagal Rimanto Kmitos pjesę; rež. Oskaras Koršunovas), atvykusį gastrolių iš Šiaulių dramos teatro, arba pamatyti kartvelų režisierės Nino Maglakelidzės NKDT sukurto spektaklio pagal 2012 m. Ivano Vyrypajevo parašytą pjesę „Vasaros vapsvos gelia mus net lapkritį“ premjerą. Atgarsiai, sklidę tiek iš Didžiosios, tiek iš Ilgosios salės, liudija, kad pasirinkdami, regis, stipriai neprašovė nei vieni, nei kiti. Bet šis tekstas – apie „Vapsvas...“, praeities šmėklas ir įvykius, geliančius ne tik lapkritį, bet ištisus metus.







