Teatro anonsai
Ieva Tumanovičiūtė
Menininkų pokalbiai, blyksintys atmintyje
„Lost Lost Lost“ Klaipėdos dramos teatre
Švelniu, melodingu balsu Yoko Ono (Digna Kulionytė) pasakoja Jonui Mekui (Jonas Baranauskas) apie avangardinį filmą „Musė“ (1970). Ji nusiauna baltus aukštakulnius aulinukus ir, virpančiais gestais papildydama savo žodžius, vis labiau įsijaučia į pokalbį apie muziką ir kiną. Dar šiek tiek, ir ji pakils nuo žemės, ištirps savo mintyse. Mekas atidžiai ją stebi ir smalsiai klausinėja. Kartkartėmis prabyla šalia gulintis impozantišką chalatą apsivilkęs Johnas Lennonas (Karolis Maiskis). Šioje lenkų režisieriaus Michało Borczucho Klaipėdos dramos teatre sukurto spektaklio „Lost Lost Lost“ scenoje dokumentinė medžiaga virsta teatru.
Ignas Zalieckas
Vieta, kurioje analizuoju tikrovę
Pokalbis su aktoriumi Vainiumi Sodeika
Aktorius Vainius Sodeika sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Girti“ (rež. Iwanas Wyrypajewas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Jauno žmogaus memuarai“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Jaunimo teatras, 2022), „bowel“ (rež. Naubertas Jasinskas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2021), „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2020), „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT, 2020), „Natanas Išmintingasis“ (rež. Gintaras Varnas, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2017), „Lokis“ (rež. Twarkowskis, LNDT, 2017), „Hamletas“ (rež. Vidas Bareikis, NKDT, 2015), „Ričardas II: Post factum“ (rež. Artūras Areima, teatras „Mens publica“, Vytauto Didžiojo universiteto teatras ir Artūro Areimos teatras, 2014), „Publika“ (rež. Varnas, teatras „Utopia“, 2010) ir kt.
Ingrida Jankauskaitė
Išmokstama per patirtį
Pokalbis su aktore ir režisiere Ieva Kaniušaite
Aktorė ir režisierė Ieva Kaniušaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Rytoj buvo vakar“ (rež. Aidas Giniotis, JT, 2022), „Puikus naujas pasaulis“ (rež. Gintaras Varnas, JT, 2021), „Žmogus iš žuvies“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, JT, 2020), „Cinkas (Zn)“ (rež. Eimuntas Nekrošius, JT, 2017), režisavo spektaklius „Mama“, JT, 2021) ir „Nepakeliamai ilgi apkabinimai“ (2022).
Daiva Šabasevičienė
Subjektyvumas, virstantis objektyvumu
Audronės Girdzijauskaitės knyga „Kovido meto užrašai“
Teatrologė, teatro istorikė ir kritikė, rašytoja Audronė Girdzijauskaitė, mano požiūriu, – viena įdomiausių asmenybių, rašančių apie teatrą. Ji tokia buvo visais laikais, tokia yra ir šiandien: nors tekstai susitraukė iki mažų apžvalgų, jos „kietos“, raiškios, tam tikro humoro nestokojančios mintys visada vilioja būti perskaitytos. Rašydama autorė įprasmina ne tik savo gyvenimą, sociokultūrinę aplinką reflektuoja pasitelkdama išmintį, kuri pasižymi aštriu, kritiniu mąstymu ir profesionalumu. Įvairiais gyvenimo periodais Girdzijauskaitės dėmesys buvo sutelktas į skirtingas temas, skirtingų teatro sričių analizę. Polifoninis autorės mąstymas suformavo profesionalios lietuvių teatrologijos pagrindus.
KLDT inf.
„Fragmentas“: apie vieną sudėtingiausių Klaipėdos dramos teatro spektaklių iš techninės pusės
Ignas Zalieckas
Svarbu girdėti ir jausti
Pokalbis su teatro dailininke Renata Valčik
Teatro dailininkė Renata Valčik sukūrė scenografiją ir kostiumus tokiems spektakliams kaip „Barbarai“ (rež. Árpádas Schillingas, Jaunimo teatras (JT), 2023), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, 2022), „Kauno pavasaris ’72“ (rež. Jonas Tertelis, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022), „Įstrigę“ (rež. Schillingas, Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), 2021), „Kreicerio sonata“ (rež. Valentinas Masalskis, KJT, 2021), „Motina“ (rež. Darius Rabašauskas, KJT, 2019), „Banana Dream“ (choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė, 2018), „Sibiro haiku“ (rež. Saulė Degutytė, Stalo teatras, 2018), „Doriano Grėjaus portretas“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė, Vilniaus teatras „Lėlė“, 2018), „Apie baimes“ (rež. Lapina, JT, 2017) ir kt.
