Choro „Vilnius“ 55-mečio koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Valstybiniam chorui „Vilnius“ 55-eri metai nėra tik faktas. Tai reikšmingas laikotarpis, žymintis kolektyvinę brandą, sukauptą patirtį, susiformavusią pagarbą scenai, kūriniui, klausytojui ir vienas kitam. Jubiliejinis choro koncertas, vykęs sausio 21 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, buvo ne vien šventė, bet ir savotiškas pareiškimas, ką šis choras laiko esminiais savo identiteto ženklais: nuo klasikinės sakralinės miniatiūros, šiuolaikinės kantatos iki lietuviškos poemos ir šviesaus, džiaziniais intarpais praturtinto finalo. Vakaro atlikėjai taip pat atitiko šventei keliamą „svorio“ kriterijų: choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas, vadovas Deividas Staponkus), Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Sergejus Krylovas), sopranas Asta Krikščiūnaitė, pianistas Vincenzo De Martino bei dirigentai Artūras Dambrauskas ir Giedrius Pavilionis.





Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, praneša, kad vasario 14 d. LVSO koncertų salėje skambėsiančioje R. Wagnerio operoje „Lohengrinas“ vietoje Vidos Miknevičiūtės Elzos partiją atliks sopranas Viktorija Kaminskaitė. Priežastis – likus mažiau nei mėnesiui iki pasirodymo, V. Miknevičiūtė orkestrą informavo, kad atsisako dainuoti LVSO gimtadienio koncerte, nes tuo metu pasirinko dainuoti kitame operos teatre.
Visame pasaulyje koncertuojantis charizmatiškasis lietuvių pianistas Petras Geniušas šį vasarį minės gražią sukaktį. Ta proga sausio 31 d. Nacionalinėje filharmonijoje vyks „Kitoks rečitalis“ – pianistas skambins solo ir su Gedimino Gelgoto diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru. Koncerto programa – nuo Vienos klasiko Josepho Haydno iki šių dienų kūrėjo Philipo Glasso, skambės ir Gedimino Gelgoto muzika.
Žiupsnelis minčių po ansamblio „Musica humana“ ir solistų senosios muzikos koncerto Nacionalinėje filharmonijoje
Į magiško pavadinimo koncertą „Angelo alsavimas“ (sausio 17 d.), kuriame sudomino dainininko Iljos Aksionovo dalyvavimas, snieguotą žiemos vakarą skubėjau pakiliai nusiteikusi, tebeprisimindama prieš keletą metų klausytą šio tenoro ir pianisto Gusto Raudoniaus rečitalį „Organum“ salėje. Tuomet įsimintinai nuskambėjo vientisa vokalinių kūrinių programa apibendrinančiu pavadinimu „Tolimai mylimajai“, kurios netikėtai koncentruotu „vertimu“ į lietuvių kalbą koncerto pabaigoje tapo jautriai interpretuota Felikso Bajoro daina „Šių naktely“.
Pokalbis su perkusininku Pavelu Giunteriu
Lietuvos muzikos erdvė be Pavelo Giunterio būtų sunkiai įsivaizduojama. Ne tik todėl, kad jis yra vienas ryškiausių perkusijos virtuozų, bet ir todėl, kad jo veikla nuosekliai keitė patį požiūrį į mušamuosius instrumentus. Giunterio interpretacijose perkusija niekada nebuvo tik ritminis fonas – ji tapo savarankišku pasakojimu, mąstymo būdu, spalvų, tylos ir energijos architektūra.
Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) rengia programą „Simfoninės stichijos“, žadančią stiprią muzikinę bangą. Ją sukels trys galingi simfoniniai opusai – monumentali lietuvių avangardisto Vytauto Bacevičiaus „Kosminė“ simfonija, žydų kilmės argentiniečio Osvaldo Golijovo Koncertas violončelei, akordeonui ir orkestrui „Azul“ ir siuita iš skandalingosios Richardo Strausso operos „Elektra“. Solo su LNSO gros vienas aktyviausių Lietuvos akordeonininkų Tadas Motiečius ir bene pats įvairiapusiškiausias Lietuvos violončelininkas Mindaugas Bačkus.
Valstybinio choro „Vilnius“ istorija prasideda 1970-aisiais, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje (LASS) subrendo idėja suburti profesionalų kolektyvą iš itin muzikalių bendruomenės narių. Tai nebuvo vien meninė iniciatyva. Choras nuo pat pradžių suvoktas kaip socialinis-kultūrinis junginys, kuriame lygiomis dalimis dainuotų neregių ir silpnaregių bendruomenės atstovai bei regintieji. Ši lygybės ir bendrystės idėja tapo kertine choro tapatybės atrama, leidusia kolektyvui augti ne tik kaip muzikinei institucijai, bet ir kaip simbolinei visuomenės brandos išraiškai.
Pasamprotavimai iš naujametinio dienoraščio
Man aštuoniasdešimt treji metai. Įstojau į Lietuvos konservatoriją 1960-aisiais, tai yra gyvenau to laiko Lietuvos kultūrinėje apsuptyje. Be jokių socialinių horizontų, to meto kultūros realybė buvo reali, nekeičiama, amžinai provinciali, lyg suakmenėjusi. Vienintelė perspektyvos galimybė atsirėmė tik į asmeninę patirtį, tik į savo darbą ir sugebėjimus.




Šią savaitę Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rodo Wolfgango A. Mozarto „Don Žuaną“ – operą, kurioje žiūrovai galės išgirsti ne vieną debiutą. Pagrindiniam vaidmeniui ruošiasi Lietuvos auditorijai puikiai žinomas operos solistas Kostas Smoriginas.
Šarūnas Nakas vėl mus provokuoja. Pagaliau ir vėl! Vietoje „išblizginto“, garsiai skambančio artėjančio įvykio anonso, kaip jau pas mus įprasta – būtinai patirsiančio neįtikėtiną sėkmę – apie jo kūrinio premjerą tarsi sunkus meteoritas, netikėtai nukritęs iš snieguoto dangaus, praneša žinia: „TAMSIOJI MATERIJA. Seansas šešiems pianistams!“ (sausio 27 d. 19 val. „Organum“ koncertų salėje).