Be pauzių nėra nei muzikos, nei gyvenimo

Lietuvos muzikos erdvė be Pavelo Giunterio būtų sunkiai įsivaizduojama. Ne tik todėl, kad jis yra vienas ryškiausių perkusijos virtuozų, bet ir todėl, kad jo veikla nuosekliai keitė patį požiūrį į mušamuosius instrumentus. Giunterio interpretacijose perkusija niekada nebuvo tik ritminis fonas – ji tapo savarankišku pasakojimu, mąstymo būdu, spalvų, tylos ir energijos architektūra. Per kelis dešimtmečius trunkančią karjerą jis išplėtė perkusijos meno ribas, įnešdamas naujų tembrinių spalvų, pasaulio muzikų patirties ir solinio mąstymo drąsos. Per jį Lietuvos publika pirmą kartą išgirdo daugelį šiuolaikinės muzikos kūrinių, o lietuvių kompozitoriai rado atlikėją, gebantį mušamuosius išlaisvinti iš įprastų funkcijų. Jo suburtas „Giunter Percussion“ tapo ne tik ansambliu, bet ir platforma, formavusia naują perkusijos sampratą Lietuvoje.

Muzikoje esate jau kelis dešimtmečius. Ar šiandien ji jus labiau palaiko, ar labiau įpareigoja?

Šie metai man labai svarbūs – tiek profesine, tiek gyvenimiška prasme. Baigiau darbą Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, todėl individualūs muzikiniai projektai tapo vienintele mano veikla. Nebetarnauju valstybiniame sektoriuje – gyvenu tik įgyvendindamas savarankiškas muzikines idėjas.

Gyvendamas kaime visą dieną leidžiu su muzika: studijuoju naujus kūrinius, kartoju senus, praktikuojuosi. Muzika mane supa nuolat. Todėl ji ir palaiko, ir įpareigoja. Su amžiumi vis labiau suprantu, kad atlikėjas labai priklausomas nuo savo kūno – raumenyno, koordinacijos, ištvermės. Nesvarbu, ar esi pūtikas, ar stygininkas, ar perkusininkas, – fizinė forma atlikimo mene yra itin svarbus aspektas. Pasiruošimo procesas reikalauja rutinos, kuri apima ne tik muzikinį pasirengimą, bet ir kasdienę praktiką.

Mušamieji ilgą laiką nebuvo laikomi soliniu instrumentu. Kada pats pajutote, kad jie gali tapti savarankišku balsu?

Tradicinė perkusijos funkcija orkestre šiandien mane domina mažiausiai. Atliekant šimto ar dviejų šimtų metų senumo muziką, mušamieji dažnai neatskleidžia savo galimybių – partijos būna nuspėjamos, neišplėtotos. Mano žvilgsnis visada krypo į kultūras, kuriose perkusija atlieka pagrindinį vaidmenį: arabų, Indijos, Afrikos tradicijas.

Žvelgiant į šiuolaikinę muziką akivaizdu, kad ritmika, faktūros, tempo pojūtis, tembrai yra stipriai paveikti būtent šių kultūrų. Niekada nebuvau „grynas“ orkestrantas. Būdamas trisdešimt penkerių nusprendžiau, kad grosiu tik Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre – greičiausiai iš įpročio. Tačiau ir ten dažnai jausdavau naujovių alkį.

Supratau, kad negaliu tapti indiškų ar arabiškų instrumentų virtuozu, bet galiu priartinti lietuvišką perkusijos kultūrą prie platesnio pasaulinio konteksto. Neeuropinėse kultūrose perkusininkai buvo labai plačiai žinomi. Lietuvoje perkusija istoriškai liko foninė. Vis dėlto orkestre perkusininkas yra savotiškas navigatorius – jis palaiko itin glaudų ryšį su dirigentu, o esant pasitikėjimui rezultatas gali nustebinti ne vieną.

„Giunter Percussion“ atsirado tada, kai Lietuvoje tokio reiškinio dar beveik nežinojome. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, ar natūrali būtinybė?

Iš pradžių subūriau kolektyvą „Vilniaus mušamieji“. Jis atsirado dėl labai aiškios spragos – norėjosi erdvės, kurioje mušamieji būtų centre. Pirmasis koncertas, įvykęs su Anatolijaus Šenderovo palaikymu, tapo svarbiu atskaitos tašku. Skambėjo Onutės Narbutaitės, Osvaldo Balakausko ir paties Šenderovo kūriniai. Vėliau prisijungė ir daugiau kompozitorių. Turėjau vilčių, kad tokį ansamblį palaikys miestas ar valstybė, nes mušamųjų kolektyvas reikalauja didelių investicijų – instrumentų gausos, logistikos, erdvių. Visas savo santaupas investavau į tai. Tačiau supratęs, kad institucijoms tai nėra prioritetas, nusprendžiau keisti pavadinimą į „Giunter Percussion“. Miesto vardas neturi prasmės, jei miestas nejaučia atsakomybės ansambliui padėti.

Jūsų kelias nuolat balansuoja tarp solisto ir orkestro muzikanto. Kurioje pozicijoje šiandien jaučiatės tikresnis?

Scenoje visada buvau gana matomas – kartais net per daug. Orkestro kontekste tai nėra idealu, nes orkestras yra vientisas organizmas. Tačiau tas ryškumas man padėjo būti pastebėtam daugelio dirigentų, scenos partnerių bei kompozitorių. Šiandien man artimiausia kamerinė ir solinė muzika. Matomumas šiuolaikinėje muzikos rinkoje svarbus – nuo jo priklauso būsimi projektai ir užsakymai. Kadangi orkestre nebegroju, esu atviras įvairiems projektams ir bendradarbiavimui – tam turiu laiko, instrumentų ir erdvės.

Daugelį šiuolaikinių lietuvių kūrinių publika pirmą kartą išgirdo jūsų dėka. Ar jaučiate, kad kartu formavote ir klausymosi įpročius?

Didelė dalis mano repertuaro – lietuvių kompozitorių kūriniai. Ypač norėčiau paminėti Anatolijų Šenderovą, kurį vadinu savo krikštatėviu, – jis man skyrė daug kūrinių ir apskritai labai prisidėjo prie lietuviškos perkusijos kultūros. Daug bendradarbiavau su Onute Narbutaite, Osvaldu Balakausku, taip pat su Loreta Narvilaite, Linu Rupšlaukiu, Mantautu Krukausku, Silvija Miliūnaite, Monika Sokaite. Šiuo metu ruošiamės projektui su Arkadijumi Gotesmanu – bandysime sujungti improvizacinę ir akademinę tradicijas. Svarbu paminėti, kad pastarajame festivalyje „Gaida“ su scenos partneriu Guntaru Freibergu surengėme pirmo Lietuvoje dvigubo koncerto perkusijai ir kameriniam orkestrui premjerą – atlikome Silvijos Miniūnaitės „Fire Games for Two“. O netrukus, vasario 21-ąją, Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru atliksiu Žibuoklės Martinaitytės „Nunc fluens. Nunc stans“ mušamiesiems ir styginių orkestrui. Manau, kad turiu savo publiką. Kas dešimt metų rengiu jubiliejinius koncertus ir matau pilnas sales. Tai byloja tam tikrą ryšį su klausytoju.

Šiuolaikinė muzika dažnai konkuruoja garsumu ir tempu. Ar jums šiandien įdomiau ieškoti intensyvumo, ar prasmingesnės pauzės?

Jaunystėje mano temperamentui buvo svarbu virtuoziškumas. Tačiau peržengus šešiasdešimtmetį vis labiau ima dominuoti pauzės, nukeliančios į filosofinius horizontus. Galima net pajuokauti – jų trukmė pailgėjo. Svarbu suprasti vieną dalyką: grojimo būgnais esmė nėra smūgiavimas. Tu turi priversti instrumentą dainuoti. Mano kredo: nėra dainavimo – nėra muzikos. Atlikėjui dažnai norisi būti greitam, vikriam, tačiau laikui bėgant supranti, kad visada atsiras greitesnių. Tuomet ateina branda. Ji gimsta per įsiklausymą. O pauzės leidžia girdėti akustiką, įvertinti savo garsą, savo ritmą. Nėra muzikos be pauzių, nėra pokalbio be pauzių, nėra ir gyvenimo be pauzių.

Kai stebite jaunus muzikantus, kas jums atrodo ryškiausia – jų drąsa ar nekantrumas? Ko, jūsų akimis, jiems labiausiai stinga?

Šiuolaikinės technologijos daro didžiulę įtaką jauniesiems atlikėjams. Dažnai tikimasi, kad egzistuoja stebuklingas mygtukas, kurį paspaudus galima greitai pasiekti rezultatą. Deja, tokio mygtuko nėra. Muzikoje, kaip ir sporte, procesas yra ilgas – pirmiausia treniruotės, disciplina ir praktika, o tik vėliau ateina menas.

Jaunystėje visi esame drąsūs, kartais pernelyg. Su amžiumi atsiranda atsargumas, savianalizė, gebėjimas matyti savo trūkumus ir juos taisyti. Džiugu, kad vis daugiau jaunų muzikantų renkasi studijas užsienyje, investuoja laiką į rimtą darbą. Nors Lietuvoje muzikanto profesija finansiškai vis dar nuvertinta, šiandien jaunimas turi socialinių tinklų privalumą – tinkamai jį išnaudojant, galima kurti sėkmingą karjerą.

Jei šiandien tektų viską pradėti iš naujo, ar muziką vis dar rinktumėtės kaip pagrindinę gyvenimo kalbą?

Taip, kelias būtų tas pats. Tikriausiai šiandien startas būtų greitesnis dėl informacijos prieinamumo. Jaunystėje daug ką dariau intuityviai, neturėdamas aiškių gairių. Vėliau, pradėjęs koncertuoti su žymiais atlikėjais užsienyje, supratau, kad kryptis buvo teisinga.

Muzikoje ambicijos ir energija yra būtinos savybės, kaip ir bet kurioje kitoje srityje. Taip pat man labai svarbi šalia esanti moteris, kuri supranta ir palaiko.

Iš patirties galiu pasakyti, kad jūsų kepti šašlykai pavojingai geri. Tad kur glūdi paslapties šaknys: svarbu marinatas, ugnis ar virtuozo ranka? Publika reikalauja recepto!

Man visada skaniausias namie pagaminamas maistas. Ne tiek dėl recepto, kiek dėl energijos. Mano žmona gamindama įlieja į patiekalą daug energijos – tai jaučiasi. Kai pats kepu šašlykus, vyksta tas pats procesas: mėsos pasirinkimas, prieskoniai, ugnis. Visa tai nėra atsitiktiniai veiksmai.

Ugnis labai svarbi – ji yra energija. Beje, ir mano Zodiako ženklas yra ugnies – Liūtas. Kartą kepiau šašlykus pas žmogų, kuris pagailėjo malkų, tad balansas ir energijos chemija tiesiog neįvyko. Nebuvo apsikeitimo. O be jo niekas neveikia. Manau, tai labai panašu į muziką. Instrumentas, kūrinys, autorius turi atitikti atlikėją. Ir atvirkščiai. Kiek duodi, tiek ir gauni. Tai galioja ir muzikoje, ir gyvenime, ir net kepant šašlykus.

Dėkoju už pokalbį.