Įspūdžiai iš Šv. Kristoforo orkestro ir soluojančių muzikantų koncerto
Popsas Lietuvoje užgožė tikrus muzikos talentus. Jie neįžiūrimi, jie atrodo neturintys vertės. Žiniasklaidos priemonių verslas, komercinės televizijos lenktyniauja įžūliausioje bet kokio popreiškinio propagandoje. O kultūra vis tiek gyvena savo gyvenimą. Regis, tylumoje, marginalinėse paraštėse ji natūraliai atrenka tikrus meno talentus. Ir jeigu vis dar norime nurodyti, kur yra tautinis identitetas, kas atpažįsta mus pasaulyje kaip kažką savita, – tai yra būtent ta ne popsinė kultūros tradicija. Mūsų talentingųjų jėga.
(1949–2022)
Spalio mėnesio pabaigoje mirė Reinbertas Eversas – vokiečių gitaristas, gitaros profesorius. Bendravau, gal geriau sakyti – broliavausi, su juo daugiau nei 20 metų. Jis buvo jaunesnis už mane. Valingesnis už mane. Jo savęs matymo žvilgsnis buvo aiškesnis nei mano. Niekas nebūtų manęs įtikinęs, kad jis pasitrauks iš šio pasaulio anksčiau nei aš. Jis buvo tikras, valingas, čia esantis. Reinberto gyvenimas, jo veikla užstojo jį patį. Bet dabar niekas netrukdo įsižiūrėti į tą žmogų – į tokį, kokio iki tol neįsivaizdavau, koks jis buvo iš tikrųjų.
Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas Kovo 11-osios proga
Vis dažniau, atrodytų, nelauktai viename koncerte skamba Baltijos kraštų muzika, bet ne ta pramoginė, kai negali atskirti, kam kas priklauso, bet ta, kuri išauga iš tautinio identiteto, atpažįstamų savitų estetinių požymių. Taip proginiai koncertai tampa labai įspūdingais kultūriniais ženklais. Kovo 11-ajai surengtas Šv. Kristoforo orkestro koncertas Ukrainos karo fone staiga tapo ypatingai reikšmingas: skirtas Nepriklausomybės atkūrimo šventei, jis nusidažė Ukrainos spalvomis.
(1939 11 18–2021 09 29)
Šį rudenį, rugsėjo 29-ąją, mirė vienas įtakingiausių dabarties violončelės pedagogų Romanas Armonas. Pasitraukė ištisa muzikinės pedagogikos epocha. Netikėtai, nes iki paskutinės dienos R. Armonas dirbo su savo mokiniais. Sąžiningiausiai, kaip daug dešimtmečių iki tol. Žmogus, kuriam mokiniai buvo svarbiausias gyvenimo objektas ir tikslas.
Pirmoji Vilniaus kvarteto įgrotų Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetų Nr. 1 ir Nr. 2 kompaktinė plokštelė („Ondine“, 2021)
Vilniaus kvartetas ryškiai ir solidžiai patvirtino naujos jo dalyvių kartos kultūrinius siekius – pirmą kartą įrašė visus keturis Jurgio Karnavičiaus styginių kvartetus. Neseniai pasirodė dviejų pirmųjų kvartetų kompaktinė plokštelė, ją išleido garsi Suomijos įrašų leidykla „Ondine“. Tai neeilinis įvykis ne tik dėl projekto solidumo.
Andrius Vaišnys. Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais. Vilnius, Vaga, 2019.
Pas mus retai pasirodo knygos apie žymių politikų žmonas, o dar rečiau, kai tų žmonų profesija ir veikla turi didelę, savarankišką vertę. Todėl patraukė Andriaus Vaišnio knyga keistu pavadinimu „Gražinos Ručytės pianissimo“. Tylus G. Ručytės gyvenimas? Pianistės, kuri scenoje praleido tiek metų? Kuri nuolat buvo matoma šalia garsiausio Lietuvos politiko Vytauto Landsbergio? Tačiau knyga kalba ką kita. Ne pianissimo, ne tyliausiai, o ryškiai ir prasmingai joje atskleistas talentingo ir intelektualaus žmogaus gyvenimas. Knygoje išryškėja keli stambūs motyvai: iš autentiškų G. Ručytės prisiminimų išausti jos dramatiškos ir nepaprastai kūrybingos biografijos faktai; knygos autoriaus bandymai tam gyvenimui surasti politinius kontekstus; jos draugai, šeima; meninė veikla, koncertai, žymių muzikų atsiliepimai apie pianistės meną.