Pagal užsienio žiniasklaidą
Įtakingas britų kino žurnalas „Sight and Sound“, pasitelkęs 168 kritikus iš viso pasaulio, išrinko geriausius 2015 metų filmus. Dalis jų pagaminti 2014-aisiais, bet ekranus išvydo šiemet.
Gruodžio 17 d. Amerikos kino akademija paskelbė trumpąjį „Oskarų“ kandidatų į geriausio filmo užsienio kalba apdovanojimą sąrašą. Į jį pateko filmai iš 9 šalių. Šie filmai buvo atrinkti iš 80 pristatytųjų, tarp kurių buvo ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Penki šios kategorijos nominantai, kartu su kitais „finalistais“ bus paskelbti sausio 14 dieną.
Britų aktorius Benedictas Cumberbatchas filme „The War Magician“ vaidins britų iliuzionistą Jasperą Maskelyne’ą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais padėjo sąjungininkams kovoti su naciais.
Pokalbis su režisieriumi Asifu Kapadia
Šeštadienį Berlyne vykusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje geriausiu Europos dokumentiniu filmu paskelbtas britų režisieriaus Asifo Kapadios filmas „Amy“. Tai pasakojimas apie vieną šiuolaikinės populiariosios kultūros žvaigždžių – dainininkę Amy Winehouse (1983–2011). „Amy“ – preciziškai sumontuotas, įžvalgus filmas, kuriame iškyla linksma ir sąmojinga, įsimylėjusi ir subtili, pikta ir erzinanti, autodestruktyvi ir kenčianti dainininkė. Režisierius nieko nekaltina ir neteisina, tik pirštu baksnoja į negailestingas medijas ir rodo, kaip bulvarinių leidinių „moralė“ deformuoja menininkės gyvenimą ir portretą. Lietuvos ekranuose filmas pasirodys netrukus, dar iki Naujųjų.
Asifas Kapadia – išeivių iš Indijos sūnus. Jis gimė 1972 m. Anglijoje, mokėsi Karališkame meno koledže. Kapadia išgarsėjo pilno metražo dokumentiniu filmu „Senna“ (2012), pasakojančiu apie brazilų lenktynininką Ayrtoną Senną. Pateikiame režisieriaus interviu „The Washington Post“ ir „Wysokie obcasy“ fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Šventinės televizijų programos primena šiųmetinę eglutę Katedros aikštėje. Jos stilius pasiskolintas iš Walto Disney’aus animacinių filmų ar pramogų parkų. Kičas dar todėl yra kičas, kad nori apsimesti kažkuo kitu. Katedros eglutė apsimeta pasakų nameliu, beje, sukurptu pagal naujųjų lietuvių skonį – kad langai būtų kuo didesni, nepaisant visumos proporcijų. Televizijos taip pat siūlys visokio pramoginio kičo su Valinsku ir kitomis, atsiprašau, „ikonomis“, LRT – dar ir mišių, bet visos, žinoma, ir daug filmų. Iš jų išrinkau tik kelis – liūdnus ir visai nešventiškus. Ne todėl, kad esu kaip piktasis Grinčas. Tiesiog suprantu, kad po saldumynų ir gražumynų visada reikia kažko tikro.
Šiemet „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba apdovanotas kameriškas, nespalvotas Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30) nukelia į 6-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele giminaite Vanda (Agata Kulesza). Ši po karo buvo teisėja. Moteris iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Jos abi važiuoja į kaimą, suranda tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų šeima. Vanda įsitikinusi, kad per karą sesers šeimą slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats ir nužudė žydus.
Nauji filmai – „Naujausias testamentas“
Britų mokslininkai neseniai išsiaiškino, kad iškreiptas humoro jausmas – ankstyvas Alzheimerio ligos požymis. Maždaug prieš 15 metų iki nustatant diagnozę, būsimų ligonių požiūris į humorą ima keistis. Jie pradeda domėtis įvairiais farsais, kad ir komedijomis apie poną Byną. Kiek vėliau juos ima linksminti televizijos reportažai apie katastrofas ir nelaimingus atsitikimus. Šiuos tyrimų rezultatus prisiminiau pačioje belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio juodosios komedijos „Naujausias testamentas“ („Le tout nouveau testament“, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, 2015) pradžioje, kai filmo veikėjas Dievas (Benoit Poelvoorde) sėdi prie savo kompiuterio ir kuria įsakymus, apsunkinsiančius žmonių gyvenimą. Jį linksmina paties sugalvotos katastrofos, nelaimės ir šiaip kiaulystės, pavyzdžiui, kad parduotuvėje eilė šalia visada judės greičiau, o telefonas suskambės patogiai atsigulus į vonią. Dievas akivaizdžiai nemyli žmonių. Jis piktas ir agresyvus. Bet Van Dormaelis rodo ne liguistą Dievą, net atvirkščiai. Tai labai gyvybingas, linkęs į agresiją, terorizuojantis savo šeimą patriarchališkas vyras. Dievas jaučiasi gudresnis už visus, jis yra svarbiausias. Dievo kasdienybė gana atpažįstama, bet iš esmės absurdiška: kai nesėdi prie kompiuterio ir negadina gyvenimo kitiems, jis žiūri sportą per televizorių ir maukia alų.
Šį sekmadienį, 20 d., 18 val. „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose pradedama rodyti viena garsiausių ir populiariausių visų laikų komedijų – Billy Wilderio „Džiaze tik merginos“ („Some Like it Hot“, JAV, 1959).
„Džiaze tik merginos“ sumanymas gimė daug anksčiau: 4-ajame dešimtmetyje tada dar tik scenaristas Wilderis susižavėjo prancūzų filmu „Meilės fanfaros“ (rež. Richard Pottier, 1935), kuriame du bedarbiai muzikantai apsimeta čigonais, kad įsidarbintų čigonų ansamblyje, vėliau juodaodžiais, kad galėtų groti džiazo orkestre, o dar vėliau – moterimis, kad patektų į moterų kolektyvą. Wilderis perkėlė veiksmą į Čikagą, į prohibicijos laikus. Filmo herojai 1929-aisiais tampa Šv. Valentino žudynėmis vadinamų kruvinų mafijos sąskaitų suvedinėjimo liudininkais. Kad išvengtų mafijos keršto, jie įsitaiso į moterų orkestrą. Taip Džo tampa Dafne, o Džeris – Dženifere, ir netrukus abu susižavi dainininke Širdele. Tik ši svajoja ištekėti už milijonieriaus. Milijonierius filme taip pat bus, kad pabaigoje ištartų nemirtingą frazę „Niekas nėra tobulas!“, kuri jau nebeatsiejama nuo filmo.
Gruodžio 15 d. 16 val. kino teatre „Pasaka“ bus pristatytas suskaitmenintas ir restauruotas 1968 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas vaidybinis režisierių Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus filmas „Jausmai“. Filmo kopiją iš Rusijos Federacijos valstybinio kino fondo „Gosfilmofond“ įsigijo ir skaitmeninimo bei restauravimo darbus užsakė Lietuvos kino centras. 1995 metais, švenčiant kino šimtmetį, lietuvių kino kritikai išrinko „Jausmus“ geriausiu visų laikų lietuvių filmu.
Į filmo pristatymą pakviesti aktoriai Vaiva Mainelytė, Gediminas Girdvainis, Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, filmo operatorius Jonas Tamoševičius bei kiti garbūs svečiai.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienio vakarą Berlyne įvyko Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Per 3 tūkstančius Akademijos narių išrinko geriausius šių metų filmus bei kūrėjus. Europos kino apdovanojimai (EFA) buvo teikiami 28 kartą. Europos kino akademija įkurta Berlyne 1988 metais.
Nauji filmai – „Steve Jobs“
Kas buvo Steve’as Jobsas, ko gero, žino visi. Jis tapo vienu naujausių masinės kultūros simbolių, tad nenuostabu, kad apie Steve’ą Jobsą jau sukurtas ne vienas vaidybinis ar dokumentinis filmas. Danny Boyle’o filmas „Steve Jobs“ (JAV, 2015), kurio platintojai iš „Forum Cinemas UAB“ kažkodėl neišdrįso pavadinti lietuviškai, nėra tradicinis biografinis filmas, pasakojantis istorinio veikėjo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Aarono Sorkino scenarijus (drįstu teigti, kad šiame filme scenaristas vis dėlto svarbesnis už režisierių) greičiau primena trijų veiksmų pjesę. Matome Stivą Džobsą – jį vaidina Michaelas Fassbenderis – trimis svarbiais jo gyvenimo momentais, kai 1984, 1988 ir 1998 metais jis rengiasi pristatyti naujus „Apple“ produktus. Šie pristatymai vyksta trijose skirtingose salėse. Salės ir juose susirinkusių žmonių skaičius didėja kartu su augančia filmo įtampa ir Džobso įtaka. Salės žymi perėjimą nuo vieno dramos akto prie kito ir kartu vis labiau pagrindžia vieną svarbiausių filmo metaforų, kai Džobsas lygina save su orkestro dirigentu. Jis taip ir jaučiasi, nes yra įsitikinęs, kad be jo „muzika“ neskambėtų, nors patys artimiausi bendradarbiai tuo abejoja. Fassbenderis nepanašus į Jobsą, bet jis, regis, ir nesistengia toks būti. Aktorius vaidina ne tik skaitmeninės revoliucijos pranašą, bet ir universalų charakterį, o kartu stengiasi išgauti pačias tiksliausias savo personažo natas.
Krėsle prie televizoriaus
Kai tik įsijungiu lietuvišką televiziją, iškart išgirstu karo trimitus. Karas pas mus nevyksta, bet kasdien televizoriaus ekrane galima pamatyti lietuvių savanorius, karinius žaidimus žaidžiančias pramogų verslo įžymybes ir politikus, leidimo laikyti ginklus namuose reikalaujančius šaulius, karinius lėktuvus Šiauliuose, manevrus ir epą apie begalinius Krašto apsaugos ministerijos poreikius. Atvirai sakant, ši propaganda gerokai nusibodo. Nors mus agituoja pamilti ginklus, tankus ir uniformas, vis dėlto tai iškrypimas. Todėl siūlau pasižiūrėti filmus, kuriuose kalbama apie vyrų ir moterų santykius. Meilės ir gyvenime, ir televizijoje niekad nebūna per daug. Ji visais laikais buvo svarbesnė už karus ir prezidentus, kad ir kokias aistras žadintų pastarieji.
Tai supranta net snobai, todėl TV1 (šįvakar, 11 d. 22.55) siūlo pasižiūrėti Jameso Ponsoldto filmą „Kablys“ (2012). Filmo veikėjai – jauna šeima. Keit (Mary Elizabeth Winstead ) ir Čarlis (Aaron Paul) mėgsta muziką, linksmybes ir alkoholį. Kai Keit pasiekia ribą ir iškyla grėsmė prarasti darbą, ji kreipiasi į anoniminių alkoholikų grupę. Naujas gyvenimas nėra toks lengvas, nes moteriai teks pagaliau atsakyti į klausimą, ar jos santuoka tikrai pagrįsta meile. Filmas pelnė pagyrimų ne viename nekomercinio kino festivalyje, įtariu, kad visiems patiko jo antialkoholinė ištarmė.
Gruodžio 18 d. 17 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje jau septynioliktą kartą bus paskelbtas Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausią Sąjungos narių sukurtą kinematografijos kūrinį (kūrybinį darbą).
Iškilmių metu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus taip pat paskelbs savo apdovanojimą „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“, jau septintus metus skiriamą žymiausiems Lietuvos kino meno kūrėjams.