„Miestas prie upės“ - Lietuvos ir Čekijos bendros gamybos filmas (rež. Viesturs Kairišs), kino teatruose rodomas nuo lapkričio vidurio. Pagrindinis filmo herojus 21-erių metų Ansis – iškabų piešėjas. Dailininku svajojantis tapti jaunuolis reikalingas visoms valdžioms – tiek autoritariniam 1930-ųjų režimui, tiek vėliau atėjusiems komunistams ir nacistams. Jis įsipainiojęs į keistą meilės trikampį: įsimylėjęs žydę Zislą, kurios negali vesti dėl religinių ir socialinių priežasčių, vėliau susižavi į miestą neseniai atvykusia latve, kuri greitai perima santykių iniciatyvą drąsiai viliodama. Santykiai su abiem merginomis komplikuojasi, kai Zisla tampa vokiečių persekiojimų auka. Ansis blaškosi tarp dviejų mylimųjų, su viena stengdamasis išsaugoti santuoką, kitai – gyvybę...
Praėjusį savaitgalį Talino kino festivalio metu vykusiame tarptautinių TV dramų pristatymo renginyje „TV Beats“ pagrindinį apdovanojimą gavo lietuviškas serialas „Trolių Ferma“, teigiamų vertinimų sulaukęs ir anksčiau po pristatymų Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje bei Prancūzijoje.
Jei esate matę bent kelis lietuviškus kino filmus, didelė tikimybė, kad juose išgirdote kompozitoriaus prof. dr. Tito Petrikio kūrybą. Apdovanojimų „Global Music Awards“ ir „Sidabrinė gervė“ laimėtojas bei nominantas aktyviai kuria muziką kinui, teatrui ir televizijai bei dalijasi savo žiniomis dėstydamas studentams. Lapkričio 24 ir 29 dienomis T. Petrikio paskaitą plačiajai auditorijai bus galima išgirsti „Skalvijos“ kino centre. Čia jis pristatys amerikiečių režisieriaus Charleso Burnetto filmą „Avių skerdikas“ („Killer of Sheep“, 1978) ir plačiau papasakos apie garso ir vaizdo santykį šiame filme.
Filmo „Klaipėda, 1923“ sumanytojams nesutinkant su Lietuvos kino centro ekspertų komisijos sprendimu neskirti jų projektui valstybinio finansavimo bei dėl šio sprendimo apeliuojant į įvairias institucijas, šalies kino industrijos atstovai išreiškė susirūpinimą dėl šių kūrėjų daromo spaudimo Lietuvos kino centrui. Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Autorinio kino aljansas ir Lietuvos animacijos asociacija teigia palaikantys Lietuvos kino centro sprendimus, jo išvystytą nepriklausomų ekspertų vertinimo sistemą ir pasitikintys jos skaidrumu.
Geriausio Europos filmo nominantais šiais metais tapo Paolo Sorrentino brendimo drama „Dievo ranka“ („È stata la mano di Dio“), Juho Kuosmaneno kelio filmas „Kupė Nr. 6“ („Hytti nro 6“) ir Kanuose „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs prancūzų siaubo filmas „Titanė“ („Titane“). Į geriausio Europos filmo apdovanojimą taip pat pretenduoja Floriano Zellerio „Tėvas“ („The Father“) ir bosnės Jasmilos Žbanić karo drama „Quo vadis, Aida?“
„Bėgikė“
Pirmame filmo „Bėgikė“ epizode – stambiu planu ir lėtai rodomas neįgalaus žmogaus kūno plovimas, sauskelnių keitimas. Kas tai – kol kas neaišku. Užtat kitame epizode iškart pristatoma pagrindinė filmo veikėja Marija (Žygimantė Elena Jakštaitė). Ji pabunda su drabužiais ir prakirsta lūpa, regis, kamuojama sunkių pagirių. Kaimynei paskambinus durų skambučiu paaiškėja, kad problema ne pagirios, o merginos vaikinas.
„Sinefilija“
Algimanto Puipos „Sinefilija“ – lyg vėlyvos nakties dvigubas kino seansas, kuriame su vienu bilietu gali pasižiūrėti du filmus: vieną B kategorijos, kitą – arthauzinį. Tik žiūrėti juos teks ne paeiliui, o vienu metu.
„Sugrįžę iš Niujorko“
Režisierė Ramunė Rakauskaitė pastaraisiais metais sukurtose juostose, tiek ankstesnėje „Kelionės namo“ (2019), tiek naujausioje „Sugrįžę iš Niujorko“, renkasi įdomų ir netikėtą požiūrio tašką, gilindamasi į Amerikos lietuvių patirtis ir išgyvenimus. Net nežinau, ar tikslu šių filmų herojus vadinti Amerikos lietuviais, gal greičiau tai žmonės, neatsiejamai susiję tiek su Lietuva, tiek su JAV, kad ir kur gyventų.
M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje lapkričio 25 d. 19 val. ketvirtą kartą vyks pasaulio kino vakaras – susitikimas su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, režisieriumi Audriumi Stoniu.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Kad sugrįžimas į kino teatrus bus kankinamai ilgas, rodo tuštokos šiųmetės „Scanoramos“ salės. Pandemija sudavė smūgį visai kultūrai. Tačiau sėdint „Forum Cinemas“ salėje nusivylimą lietuvių sinefilais (jų meile kinui visada abejojau) keičia kitas, sakyčiau, pakilus jausmas, nes didelis ekranas sugrąžina pilną kvėpavimą, kurio negali suteikti joks kompiuteris ar namų kinas. To kvėpavimo dabar stinga kaip niekad ne tik kino teatre. Kad kino kūrėjai vis dar bando suvokti pandemijos patirtis, rodo ir „Scanoramos“ programa – vidutiniškų, pernelyg paprastų filmų pamačiau ne vieną. Bet gal naujos idėjos bręsta būtent dabar, namų ar priverstinės izoliacijos tyloje?