Pokalbis su režisieriumi Sebastianu Meise apie „Didžiąją laisvę“
Austro Sebastiano Meise’s dramoje „Didžioji laisvė“ („Grosse Freiheit“, Austrija, Vokietija, 2021) pasakojama apie Hansą Hofmaną (Franz Rogowski), kuris po karo iš nacių koncentracijos stovyklos buvo perkeltas tiesiai į Vakarų Vokietijos kalėjimą. Net ir po karo homoseksualumas tebėra nusikaltimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu. Liūdnai pagarsėjęs baudžiamojo kodekso 175 straipsnis tebegalioja. Kalėjime Hansas susidraugauja su Viktoru (Georg Friedrich), nuteistu už žmogžudystę. Vyrų ryšys tampa vienintele konstanta, mat Hansas į kalėjimą grįžta vėl ir vėl...
Trumpos kino recenzijos
Tai toks savimi patenkintas filmas, kad net juokinga. Taip, paskutiniais metais superherojų filmai tapo pernelyg tamsūs ir giliamintiški, bet yra ir kita pusė. Dalis jų, priešingai, stengiasi nusipurtyti nuo pečių rimtumą ir grandioziškumą, kiekviename žingsnyje juokauja, yra lengvabūdiški, negaili saviironijos, o į žygdarbius žiūri ir juos rodo lyg tarp kitko, kaip pertrauką tarp apsipirkimo prekybcentryje ir vizito pas odontologą. Būtent tokie yra trys paskutiniai Jono Wattso filmai su naujuoju žmogiavoriu Tomu Hollandu.
Prisimenate nepaprasto populiarumo lietuvių režisieriaus Arūno Žebriūno lietuviškus filmus vaikams – „Seklio Kalio nuotykiai“ (1976 m.) ir „Gražuolė“ (1969 m.), kuriuos žiūrėdavome prilipę prie televizorių ekranų? Po daugelio metų pertraukos lietuviško kino padangėje – nauja, kupina kvapą gniaužiančių nuotykių, pavojų bei stebuklų istorija vaikams ir nevaikams – „Lobis“. Kino teatrų žiūrovai šį filmą kviečiami pamatyti nuo vasario 4 dienos.
Sidney Poitier (1927 02 20 – 2022 01 06)
Turbūt daugeliui nebaltaodžių JAV (ir ne tik) žiūrovų iki šiol įsimena scena iš filmo „Nakties karštis“ („In the Heat of the Night“, rež. Norman Jewison, 1967). Šiame filme aktorius Sidney Poitier suvaidino juodaodį detektyvą iš Filadelfijos. Pravažiuodamas baisiai rasistinį Misisipės miestą, jis apkaltinamas žmogžudyste. Tačiau svarbiausia filmo scena tapo toji, kur Poitier įkūnytas Virgilis Tibsas vožia atgal 7-ajame dešimtmetyje vis dar egzistuojančiam vergvaldžiui. Ši scena tapo antausiu ne tik baltaodei Holivudo industrijai, bet ir įkvėpimu tuo metu vykusiems judėjimams už pilietines teises.
Prieglobsčio prašytojų padėtis Lietuvoje nepavydėtina, pablogėjo ir gyventojų nuostatos migrantų atžvilgiu. Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ rekomenduoja filmų devyntuką, kuris padeda prisiminti ir geriau suprasti aplinkybes, verčiančias žmones palikti savo namus.
Krėsle prie televizoriaus
Puikioje Benjamino Moserio plunksnos Susan Sontag biografijoje radau įdomų elitistų ir snobų palyginimą. Esą Sontag buvo elitistė, nes domėjosi daug pasiekusiais, išsilavinusiais žmonėmis, o ne snobė, nes snobus domina turtingi arba pagal kilmę aukštos socialinės padėties žmonės. Pritaikius šį palyginimą lietuviams, paaiškėtų, kad esame snobų tauta. Mus domina karaliai, turčiai, milijonieriai sportininkai ir ypač žvaigždės, tauškiančios apie sėkmę, namus bei turtus, o serialai apie Anglijos karalienes ir karalius bei kitokius valdovus, filmai apie princesę Dianą neišnyksta iš televizijų programų.
Trečiadienį Vilniuje iškilmingai prasidėjo pirmoji šių metų kino šventė – kelionę pradėjo 8–iuose Lietuvos miestuose ir 4–iose namų kino platformose iki sausio 18 d. griaudėsiantis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Per 7 festivalio dienas žiūrovai galės išvysti apie 80 trumpųjų filmų, tarp kurių savo mėgstamiausius atras įvairiausio skonio ir amžiaus žiūrovai.
Visame pasaulyje puikiai pažįstama Pelenės pasaka kino ir namų ekranuose sukosi ne vieną dešimtmetį, o įvairiausios šios istorijos adaptacijos bei interpretacijos pritaikytos įvairiausiems žiūrovų skoniams. Žinomiausias, be abejo, yra studijos „Disney" klasikinės animacijos kūrinys. Labai gerai žinoma versija, skirta europiečiams, kurią 1973 metais sukūrė čekai. Tai – „Trys riešutėliai Pelenei", tapęs kultiniu šventiniu filmu bei tapęs šeimų tradicijų dalimi. Metams bėgant aktualumo neprarandanti pasaka sulaukė dar vienos progos atsinaujinti. Šįkart prikelti naujam gyvenimui ją pasiryžo Norvegija. Pelenės istorija pasidengė tyru šiaurietišku sniegu ir, visai nenuostabu, kad šios šalies kūrėjai, ieškodami įkvepiančios aplinkos, nusprendė dalį istorijos nufilmuoti Lietuvoje.
Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ pakvietė į jo sinematekos kolekciją, saugomą visuomenei atvirame archyve adresu A. Goštauto g. 2 (Vilnius), žvilgtelėti kino kūrėjus|as ir tyrinėtojus|as. Jų paprašyta išsirinkti po keletą knygų, žurnalų ir filmų, kuriuos jie|jos rekomenduoja žmonėms, kuriantiems filmus, studijuojantiems kiną ar tiesiog norintiems apie šią sritį praplėsti savo žinias. Taip sinematekoje atsirado personalizuotų pasirinkimų lentyna.
Socialinėmis temomis kalbantys filmai geba ne tik aktualiai reflektuoti visuomenės pokyčius ir problemas, bet ir įkvėpti mus pamatyti jas naujomis akimis. Šiandien startuojantis trumpametražių filmų ciklas „Kai susitinka istorijos” kviečia reflektuoti apie mus supančią aplinką ir joje vykstančius socialinius procesus. Pirmoji filmų ciklo programa pristatoma 15-jame Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje ir bus rodoma nemokamai LRT mediatekoje iki vasario 12 d.