Spalio 1˗ą dieną 18 val. naujus Vilniaus dailės akademijos mokslo metus pradės tarptautinė paroda „E Pluribus Unum“ (liet. Vienas iš daugelio). Tai popkultūros, šiuolaikinių medijų bei jaunatviškų tapatybės ieškojimų persmelkta American University jaunųjų kūrėjų darbų ekspozicija.
Ekspozicijos pavadinimui pasirinkta lotyniška frazė – tai Jungtinių Amerikos Valstijų herbe naudojamas tautos idealus atspindintis šūkis, kuris kartu atliepia ir parodos struktūrą: taip, kaip iš daugybės žmonių, kultūrų, bendruomenių formuojasi viena tauta, taip ir iš įvairiapusių studentų gebėjimų gimsta viena ekspozicija. Frazė taip pat perteikia ir daugybę skirtingų būdų, kuriais menininkas susiduria su tapatybės idėjomis. Ši tema nagrinėjama trim persipinančiais aspektais: iš daugelio – žvelgia į išorinius veiksnius, formuojančius tapatybę; vienas – gvildena klausimus, susijusius su skirtingų išorinių patirčių įsisavinimu; ir „suum cuinque“ (liet. kiekvienam savo) – nurodo būdus, kaip menininkai manipuliuoja tapatybėmis bei jas rekonstruoja.
Spalio 1 dieną, ketvirtadienį, 18:00 valandą KAUNAS PHOTO festivalis ir Raudondvario pilyje įsikūręs Kauno rajono muziejus kviečia į Austrijos meno grupės FLUSS kuruotos parodos "Gintaro kelio paroda" turą su gidu. Renginys atviras visiems ir nemokamas. Paroda veiks iki spalio 17 d.
Renginys feisbuke: https://www.facebook.com/events/476876295816566/
Tarptautinė XII Baltijos trienalė Šiuolaikinio meno centre
Pasiūlyčiau patirti šią parodą kaip organizmą. Įlįsti į vidų, skysčius ir materiją, laiką ir vietą, kuriuos ji konstruoja pagal savo sukoduotą genomą: „tai, kas šiandien – meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita“. Tas „kažkas kita“ apjungia išvardintas sudedamąsias dalis (meno kūrinį, laiką) ir ima veikti jų viduje kaip suvokimo katalizatorius. Šios reakcijos negalima sudėti į jau populiarią meno kūrinio, kaip įvykio, schemą. Ji reikalauja būti praplėsta iki vyksmo, nes čia nuolat pereinama iš vienos rūšies materijos į kitą, ir dar, ir dar kitą, o iš laiko ištraukiamas linijiškumas, kol jo audinys tampa vientisa neapibrėžiama plokštuma.
Algio Skačkausko (1955–2009) paroda
Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje „Vėjas“ veikianti Algio Skačkausko kūrybos paroda – jubiliejinė. Šiemet tapytojui būtų suėję šešiasdešimt. Kartu tai ir ilgamečio šios mokyklos mokytojo paminėjimas, parodant vieną paskutinių jo tapybos darbų ir pluoštą spalvotų piešinių.
Kaip žinia, Skačkauskas piešė be galo daug – yra tekę matyti šūsnis jo piešinių – eskiziškų, nupieštų, rodos, keliais pieštuko štrichais, skubriai paspalvintų dažais ar pastele. Rašiusieji apie Skačkauską, tarkime, Raminta Jurėnaitė, regi jo tapyboje turtingą ikonografinį sluoksnį, atstovaujantį modernistinių temų ir siužetų repertuarui: antikinių mitų motyvai, krikščioniški ir „plebėjiški“ ritualai, per kraštus besiliejantis vynas, muzikavimas, meilikavimas, flirtavimas, moterys ir vyrai, paukščiai ir gyvuliai... Kita vertus, vaizdas Skačkausko kūryboje man visada atrodė nugalintis tekstą, pasakojimą, nes yra be galo tirštas, gyvybingas, pulsuojantis, neužbaigtas, nestabilus, rodos, tebevykstantis čia ir dabar. Išskyrus vieną ar kitą ryškesnį herojų, personažą, niekada jo paveikslų ikonografija neatrodė labai svarbi, juolab kad ji daug kuo panaši į Vyganto Paukštės, Antano Martinaičio ar Mindaugo Skudučio. O kur dar Skačkausko paveikslų ir piešinių spalviniai žaidimai, kuriais gali grožėtis visai atsietai nuo pasakojimo – juodos ir raudonos kontrastai, tarsi konfeti blizgučiai iššaunami mirguliuojantys vaivorykštės spalvų potėpiai, dėmės, taškučiai, brūkšneliai...
Trijų dienų paroda Vilniaus misionierių bažnyčioje
Pakeliui į stotį, ant vaizdingos kalvos, uždarytoje ir apleistoje Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje yra niša, kuri buvo skirta Šv. Judui Tadui – šventajam, į kurį kreipiamasi beviltiškiausiose situacijoje, kai žmogus jaučiasi labiausiai bejėgis ir vienišas. Galima tik įsivaizduoti, kokių bėdų prislėgti čia atsliūkindavo pagalbos prašytis, o gal čia pat ir sulaukti, nes misionieriai ir našlaičiais rūpinosi, ir ligonius slaugė. Kuklūs, darbštūs ir tvarkingi buvę. Sakoma, kad tvarkingesnių daržų visame Vilniuje nebūta.
Bažnytinio paveldo muziejaus pristatoma, Sigitos Maslauskaitės kuruota paroda „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ atvėrė duris į šią grakščią dvibokštę, vakarais gražiai apšviestą, bet mįslingą ir neprieinamą, į Vilnių nuo kalno žvelgiančią bažnyčią. Nors išorė gana puošni, vidus jos skurdus, ir ne tik todėl, kad išgremžtas, – nėra bažnytinių atributų, tuščias altorius, – bet ir dėl regulai būdingo kuklumo. Kad pavargėlių neglumintų. Smalsu ir nedrąsu jon žengti, lyg ligonio lankyti eitum, bijotum užgauti skaudamą vietą. Dabar ji panašesnė į tą Šv. Judo Tado altoriaus lankytoją. Dabar tu mėgini ją išklausyti.



Galerijų dienų Klaipėdoje apžvalga
Rugsėjis prie jūros visuomet būna ypatingas. Malonus, minkštas oras, tušti paplūdimiai, vis dar daug saulės. Kelionę dar malonesnę padaro žinia, jog Klaipėdoje pirmą kartą bus rengiamos Galerijų dienos. Jų metu, rugsėjo 10–12 d., pasak pranešimo spaudai, bus pristatoma autentiška miesto vizualiųjų menų mozaika, apimanti dailę, dizainą, madą, architektūrą. Taigi su dideliais lūkesčiais vykstu į uostą atrasti naujų vietų ir vardų.
Dieną pradedu geriausiai žinoma vieta – KKKC parodų rūmais. Juose eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos 80-mečiui skirta paroda, Edvardo Malinausko ,,Marinistinis ruduo“, Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos ,,Sugrįžimai – veidai ir ne tik“. Su Galerijų dienomis jubiliejinė paroda (jos tęsinys eksponuojamas ,,Klaipėdos“ galerijoje) ir restrospektyvos neturi nieko bendro, tad jas paliksiu nuošaliau. Labiau sudomina tame pačiame pastate įsikūrusioje Fotografijos galerijoje pristatoma Londone gyvenanti menininkė Miglė Bačkovaitė. Jos fotografijų ir trumpų filmų paroda ,,Nėra laiko. Jie ir be jų“ neformaliai sudaryta iš dviejų dalių – Paskutinės vakarienės temos interpretacijos ir kitų vaizdų rinkinio. Pastarajame randami tamsios atmosferos kalnų, jūros ar miško peizažai ir surežisuoti, charakteringi portretai. Autorė mitus ir religinius simbolius perkeičia naudodama groteskiškas detales: nimfoms uždedamos vienodos popierinės kaukės, o raudonplaukė Marija Magdalietė su auskaru bamboje lyg undinė įsisupa į tinklą. Ypač išraiškingi apaštalai, susėdę aplink Kristų, jų beprasmis teatrališkumas. Saviti Bačkovaitės personažai tampa mano pirmuoju atradimu Galerijų dienose.

Jau ketvirtą kartą Vilniaus dailės akademijoje mokslo metų pradžia sutampa su Algimanto Švėgždos piešinių konkurso dalyvių parodos atidarymu. Pasak piešinių konkurso sumanytojų Vilniaus fakulteto dekano doc. Česlovo Lukensko, prof. Arvydo Šaltenio ir Piešimo katedros vedėjo prof. Jono Kazlausko, šiemetinė paroda žiūrovus nustebins kūrinių įvairove ir netikėtu, drąsiu dalyvių žvilgsniu į piešinį. Ketvirtus metus vykstantis konkursas išeina į tarptautinį kontekstą, tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Šiais metais konkurse dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir Lodzės, Gdansko, Rygos, Minsko dailės akademijų studentai. Konkursui pateikiamų kūrinių tematika, motyvai, atlikimo technika ir priemonės nebuvo ribojamos. Dalyvių darbai, kaip ir ankstesniuose konkursuose, skirstomi į dvi kategorijas: A (studijinių užduočių piešiniai pagal atitinkamas studijų programas) ir B (kūrybiniai piešiniai, neribojant jų tematikos, motyvų, atlikimo technikos ir priemonių). Konkurso kategorijų nugalėtojams skiriamos dvi lygiavertės premijos ir diplomai. Laimėtojams taip pat bus pasiūlyta surengti personalinę savo kūrybos darbų parodą vienoje iš VDA galerijų. Bus išleistas rinktinių darbų katalogas.
Scenografijos ir teatro architektūros paroda Prahoje
Birželio 18–28 d. vykusioje 13-ojoje Prahos kvadrienalėje – scenografijos ir teatro architektūros parodoje – buvo eksponuojami 55 valstybių ir regionų profesionalių menininkų ir teatro dailės mokyklų studentų kūriniai. Toks ekspozicijų kiekis leido ne tik pamatyti, kas vyksta pasaulio teatro dailės padangėje, bet ir įvertinti Lietuvos scenografijos būklę. Padaryti tai nebūtų sudėtinga tariant, jog tikrai žinome, ką apskritai vadiname scenografija ir ką tokioje parodoje nesusimąstydami teigiame esant teatro dailės vertės, jos meninio išskirtinumo rodikliais. Ar jais laikome konceptualų, vizualiai patrauklų konkrečios pjesės scenovaizdį – paveikslą, ar performatyvią bet kokios konfliktinės, draminės idėjos ekspoziciją, kalbant muziejininkų kalba – idėjos pateiktį, kokią pristatė Kanados, Suomijos, daugelio kitų šalių ar, pavyzdžiui, Rusijos scenografai. Beveik visą ankštos salės sieną čia užėmė Vsevolodo Mejerholdo portretas – miegančio, iki kaklo apkamšyto milžiniška antklode, lėtai besikilnojančia nuo menamo jo kvėpavimo ritmo, grasinančio išgriauti net salės sieną. Jos eksterjere matėsi sulig įkvėpiais apsinuoginantis sienos karkasas, nuo kurio ant grindų biro tinko gabaliukai („Mejerholdo sapnas“, Polina Bachtina, Jan Kalnberzin).
Rugsėjo 25 d. (penktadienį) 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma grafiko Edmundo Saladžiaus kūrybos paroda „Regėjimai“.
„Meilė yra didingas jausmas. Meilės palydovai – ištikimybė, pasiaukojimas ir puikybė, nekaltųjų ašaros ir kraujas. Meilės didybė – tai paties Liuciferio – netikros tiesos nešėjo - triumfas ir tragedija. Jo pasekėjai keičia pasaulio tvarką, ant kalavijo smaigalio nešdami pasauliui tariamai laimingą būtį. Desperatiškai gelbėdami paskutines taikos ir jaunystės duženas po galingojo kardu žūsta geriausi, drąsiausi ir garbingiausi. Paniekintos tampa amžinos garbės, atsakomybės ir pasiaukojimo sampratos, atveriamos durys niekšybei, prievartai ir besaikiam godumui.
Rugsėjo 22 d., antradienį, 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 (įėjimas iš Didžiosios g. 19) atidaroma šiauliečio fotografo Aleksandro Ostašenkovo personalinė paroda „Būsenos“.
Aleksandras Ostašenkovas (g. 1951) parodose dalyvauja nuo 1973 m. Surengė per 30 personalinių parodų Lietuvoje ir užsienyje, daugiau kaip 100 nacionalinių ir tarptautinių parodų dalyvis, pelnęs per 50 apdovanojimų. Prieš kelis metus apdovanuotas Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premija. Jo pastarąjį dešitmetį kuriamas diptikų „Būsenos“ ciklas – metaforiškos gyvenimo fragmentų jungtys, poetški ir santūrūs kasdienybės stebėjimai, asociatyvūs praslenkančio laiko pasakojimai.