Dailės anonsai

ŠKC inf.

Gruodžio 10 d., trečiadienį, 18 val. Šiaulių kultūros centro galerijoje „Laiptai“ bus atidaryta Mindaugo Juodžio tapybos paroda „Atspindžiai“, pristatanti naujausius menininko kūrinius. Dailininko darbai – tai sapniški vaizdiniai, kuriuose susilieja fikcija ir realybė, praeitis ir dabartis. Abstrakcijos ir formos susipina į subtilias spalvų kompozicijas, kurių pagrindinis tikslas – pažadinti jausmą, priversti sustoti, įsižiūrėti ir pajusti. Parodą pristatys menotyrininkė Kotryna Žukauskaitė.

Rengėjų inf., Rengėjų inf.

Lapkričio 20 d. 18 val. „Drifts“ galerijoje atidaroma Beatričės Mockevičiūtės paroda „Seklios gatvės“. Paroda veikia 2025-11-20 – 2026-01-16.

Rosana Lukauskaitė

Miglės Križinauskaitės fotografijų paroda „tarp-būviai“ ir Aušros Mačiulaitienės juvelyrikos paroda „Lobis“

Šį kartą pradėsiu ne nuo meno kūrinio, o nuo asmeninio epizodo (leiskite man šiokią tokią knausgardišką prabangą). Kartais paprastas šeimos narių gestas – prašymas nuskenuoti senas mamos nuotraukas artėjančio jubiliejaus proga – gali išprovokuoti netikėtą susierzinimą. Ypač kai žinai, kad pati mama šventės nenori, o jubiliejus – dar po pusantrų metų.

Agnė Narušytė

Grupės „Doooooris“ paroda „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ Klaipėdoje

Į viską žiūriu pro dabarties akinius.

Monika Krikštopaitytė

Saulių Mažylį kalbina Monika Krikštopaitytė

Pagalvojau, kad kalbant apie sovietinę kariuomenę jau vien vartojami veiksmažodžiai – „ėmė“, „paleido“, „atidavė“ (kūną) – nusako prievartinį santykį su sistemos objektais. Kaip tave ėmė į kariuomenę?

Kai sueina 21 metai, galima rašyti prašymą, kad neimtų. Kadangi mano akys buvo silpnos, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad paims. Buvo spaudimas pildyti dokumentus, sakė, kad kol jie „suvaikščios“, reikia pereiti medicininę patikrą. Į prašymą neatsižvelgė. Labai daug žmonių vengė, tai nelabai ir gilinosi. 

Tuo metu vyko Afganistano karas, daug jaunuolių grąžindavo karstuose.

Taip, mes kalbėdavomės tarp savęs apie tai, ir man kažkas patarė, kad kai pildysiu dokumentus, jokiu būdu nesutikti teikti internacionalinę pagalbą. Jei nesutinki, negali išvežti tavęs iš Sąjungos. Pasidalinau informacija su kaimynu, jis labai bijojo. Ir ne veltui. Nuvežė jį į garnizoną, turėjo visi pasirašyt misijai – jis nesirašo. Tada keldavo naktį, vesdavo prie sienos ir sakydavo: mes dabar čia tave nušausim. Arba pasirašai. Prikankino vargšą.

Jonas Vaitekūnas

2025 metų balandis–gegužė

Šaukimą atlikti tarnybą sovietų kariuomenėje gavau 1984 rudenį, tik priimtas studijuoti Vilniaus dailės institute. Už dvi dėžes degtinės „Moskovskaja“ likau dalinyje Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Kareivio tarnyba vyko tarp Vilniaus dalinio, Pabradės poligono ir karinių bazių Rytų Prūsijoje, prie Širvintos (Kutuzovo) ir Lazdynų (Krasnoznamensko). Tarnybos pradžioje buvau priskirtas žvalgams, paskui, įtarus nelojalumu, dariau „karjerą žemyn“ – teko pabūti ryšininku ir galiausiai tapau paprastu pėstininku. Kadangi gerai šaudžiau, tai man ir leisdavo šaudyti per visokius mokymus poligonuose įvairiais ginklais. Ir dar gaminau plakatus maždaug pramoninio konstruktyvizmo stiliumi su agitaciniais tekstais ir panašiai. Vieną kartą surizikavo, liepė piešt Leniną, bet išėjo nepakankamai geras, tai šiuo klausimu daugiau neturėjau vargo.

„Meno parko“ inf.

Lapkričio 20 dieną, ketvirtadienį, 18 val. kviečiame į menininkės Dainos Mattis parodos „Nuo vieno kvartalo prie kito“ atidarymą vyksiantį galerijoje „Meno parkas“ (III aukštas, Rotušės a. 27, Kaunas).

LNDM inf.

Lapkričio 20 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaroma paroda „Suaugę sapnai“. Joje lankytojai kviečiami pasinerti į gaivališką sapnų, netikėtų svajų ir savistabos pasaulį, kuriame susilieja keturių žinomų Lietuvos menininkų – Adomo Danusevičiaus, Alinos Melnikovos, Eglės Gineitytės ir Eglės Kuckaitės – kūryba.

Rengėjų inf.

Nuo lapkričio 12 d. meno galerijoje JUSIONIS (mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, Herkaus Manto g. 22) eksponuojama Algimanto Jusionio (1954–2003) piešinių paroda „Mane saugo mano dangaus paukščiai“.

Monika Krikštopaitytė

Permąstant sovietinės kariuomenės emocinį palikimą

Kodėl verta kalbėti apie sovietmetį? Pirmiausia todėl, kad mes vis dar neįstengiame suprasti, koks didelis ir visa apimantis yra to laiko traumų gumulas. Neišsakomas turinys, įsismelkęs į kasdienius, jau visai kitą reikšmę turinčius žodžius, tebestringa gerklėje. Vienas iš tų žodžių – „kariuomenė“.

Jaunų žmonių ėmimą į sovietinę kariuomenę (toliau – SK) apskritai galime įvardinti kaip ilgiausiai, nuosekliausiai ir plačiausiai sovietinės sistemos vykdytą, gerai organizuotą nusikaltimą prieš pamatines žmogaus teises į sveikatą, gyvybę, orumą. Kiek ši institucija suluošino, išprievartavo, tyčia ir per aplaidumą nužudė Lietuvos vyrų; kiek jų nusižudė, kiek dar dabar varginami potrauminio sindromo – tikslių skaičių niekada nesužinosime, nes duomenys buvo klastojami, įslaptinami, grasinimais tildomi net artimieji. Tačiau kalbame apie tūkstančius vyrų.

Siaubo ir skausmo gumulą ryškiai pamačiau atsitiktinai – greta sudėjusi kareiviškus tapytojų autoportretus: Arvydo Šaltenio (1987), Povilo Ričardo Vaitiekūno (1967) ir Romano Vilkausko (1977). Į mane žvelgė trys jaunuoliai, kurių kūnai surakinti įtampos, o žvilgsniai skrodžia kiaurai, lyg prašytų pagalbos, lyg bandytų pasakyti, – bet kalbėti nevalia. Stingdantis vienišumo jausmas. Vėliau, irgi netyčia, aptikau Sauliaus Mažylio miniatiūrinius tapybos darbelius, kuriuos jis paštu siuntė namo iš būtinosios sovietinės tarnybos Ukrainoje. Nejučia įsitraukiau.