Rūtos Spelskytės paroda „Elniaragio ūsas"

Parodos atidarymas VDA Titaniko parodų salėse lapkričio 12 d. 18 val.

Apskrita bala. Graži, taisyklinga forma vidury miško. Suku ratus apie ją ir versijas. Galvoju, reikėtų įbristi. Atrodo, geriau nereikia. Pavasarį, žiemą, rudenį, rudenį, vasarą.

Prisiruošiu. Įmerksiu kamerą. Bus matyt.
O. Bala išdžiūvus. Dabar ne tokia ir gili.
Jos dugne – jokios mistikos, juoda žemė ir tiek.

Nemažai, ką mano buvime galima apibūdinti panašiai. Tam tikras atsitiktinumų ir įsivaizduojamybių mišinys. Bandymai išpreparuoti realybę, išpjaustinėti, būtinai sužinoti ir pasidavimas pojūčiams, nieko nebegalvojimas, kai pasikartojanti smulkmė jungia visumą į žmogui nesuvaldomas sistemas.

Sutinku šerną prie pat savo sodo tvoros, klausausi nakties tamsoje jo šnopavimo, kaip slaptos žinutės iš kitos galaktikos. Šifruoju. Ištisus mėnesius visi, atrodo, tik ir pasakoja man apie šernus. Šernas persikelia į tekstus, į popierių, išsilanksto, pučiasi, nebegaliu prasibrauti pro jį iki virtuvės. Gersi kavos? Kodėl pas mane atėjai?

Kaimyniniame miške buvo kertami medžiai, išvaikė šernus iš jų žemių, todėl jie užklydo iki sodų. Mišką ėmus kirsti arčiau, šernai išsibaidė, grįžo į savo vietas ir nebesirodo. O aš? Aš imu ilgėtis šerno. Išties, net labai.

Paroda veiks iki lapkričio 30 d.