Rugsėjo 18 d. (penktadienį) 19 val., galerijoje „Meno parkas“ (Dorotheenstrasse 22) vyks tapytojos Vitos Opolskytės personalinės parodos „a bit (aklimatizacija) atidarymas. Parodą galerijoje Diuseldorfe galima bus aplankyti iki spalio 17 d.
Nuo rugsėjo 11 d. iki rugsėjo 25 d. LDS parodų salėje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veikia skulptoriaus Jono Noro Naruševičiaus kūrybos retrospektyvinė paroda.
Parodos pristatymas ir pokalbis apie skulptūrą viešosiose erdvėse vyks rugsėjo 15 d., 18 val., LDS parodų salėse (Vokiečių g. 2, Vilnius). Parodą pristatys ir pokalbį ves dailėtyrininkė Laimutė Kreivytė, pokalbyje dalyvaus skulptorė Aušra Jasiukevičiūtė, dailėtyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė. Kviečiame!
„Fizinės Erdvės: Virtualios Jungtys“– virtuali, esamų ir buvusių Vilniaus dailės akademijos studentų, multimedijų paroda, aptarianti natūralią bei žmogaus sukurtą Lietuvos aplinką. Atvirasis kvietimas, skirtas visų studijų pakopų ir disciplinų VDA studentams, studijavusiems nuo 2010 m. iki 2020 m., subūrė meno kūrinius, įkvėptus vietų, kuriose veikia VDA padaliniai (Vilnius, Kaunas Klaipėda ir Nida). Rezultatas – daugiasluoksnis ir nuolat besikeičiantis Lietuvos vaizdas, kurį mato, interpretuoja ir realizuoja menininkai. Parodą sudaro daugiau nei 50 kūrinių, sukurtų 28 menininkų iš Lietuvių ir užsienio šalių, jie varijuoja nuo skaitmeninio (fotografijų, video meno, animacijos, freskos, garso meno ir t.t.) iki analoginio meno (piešimo, tapybos, koliažo ir t.t.), architektūros bei performanso.
Malvinos Jelinskaitės paroda „O.“ Vilniaus fotografijos galerijoje
„Mano O. yra su tašku, be jokio ištiktuko, be jokio svarbaus įvykio ar sensacijos“, – rašo Malvina Jelinskaitė. Parodos lankytojas žengia į pirmojo galerijos aukšto tamsą, kur neaiškiai raudonuoja skaidrė, regis, drabužis su sokratišku užrašu „žinau, kad nieko nežinau“ anglų kalba. Antrame aukšte viena kitą keičia fotografijos ir įsiterpę tekstai – „paskubomis“ nufotografuoti, gal mobiliuoju telefonu. Fotografijos vos leidžia „žinoti“, ką matai. Žiūra taip pakreipta ir persukta, kad visų taip dažnai fotografuojamos kojos, liemenėlėmis pridengtos krūtinės, nukaręs gulbės snapas iš pradžių atrodo kaip kažkas kita. Gal organai, pulsuojantys krauju. Malvina fotografuoja ne šešėlį, bet kelių šešėlių sukurtą naują šešėlinį personažą, kurio tapatybė nepagaunama. Tik paskui paaiškėja, kas ten buvo, bet tas atvertimas į suprantamą tikrovę, itin primityvią ir kasdienišką, yra tarsi šalutinis produktas. O be nuostabos, tik su tašku. Net po fotografijomis turėję būti pavadinimai užklijuoti balta juostele: autorė neleidžia ir nenori žinoti. Turi pajusti, kas tai, anapus informacijos. Tiesiog akimis nirti į plūduriuojančias spalvas, vaizduotėje čiuopdama formas, liesdama paviršius. Žiūrėti pro, bet ne į.
Jau antrus metus Jokūbo kūrybinės dirbtuvės kviečia profesionalius lietuvių menininkus į dominikonų Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo vienuolyną. Šiais metais čia net tris mėnesius laikinose savo dirbtuvėse praleido menininkės Eglė Ridikaitė, Patricija Jurkšaitytė, Jurgita Juodytė, Kristina Norvilaitė - Geniušienė, Eglė Pilkauskaitė iri Aistė Gabrielė Černiūtė.
Kristinos Danilevičienės paroda „Pilka žemė“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje
Gamta yra kantri. Gamta yra kerinti. Ji visada kažkur greta, egzistuoja šalia mūsų – nuolat skubančių, bėgančių, bandančių suspėti su didmiesčių tikslais. Protarpiais mes pastebim ją: sparčiu žingsniu kulniuodami pro parką, stabtelėję ant tilto ir užsižiūrėję į sraunią upę, pro pravirus langus girdėdami išskrendančius paukščius. Gamta turi stiprų patyriminį efektą. Ji priverčia sustoti, suklusti, pabudinti smalsumą. Ir šios nuolat šalia mūsų egzistuojančios begalybės poveikis pasijunta net ir neišbaigtoje keramikoje, monumentalaus paveikslo plokštumoje. Tuo įsitikinu apsilankiusi naujoje menininkės Kristinos Danilevičienės parodoje „Pilka žemė“.








Rugsėjo 22 – spalio 19 d.
Parodos atidarymas – rugsėjo 22 d. 18 val.
Tamsa – šio fotografo objektas ir įrankis. Priešingas fotografijos – rašymo šviesa – tikslui. Treigys rašo tamsa, kad nuo objektų jį atskirtų jos (kaip anksčiau – ribulių, dulkių) prisodrintas oras. Tamsa smelkiasi į akis, trukdo ką nors įžiūrėti. Bet fotografas yra sakęs, kad jam „įdomu būti tamsoje: kuo ilgiau sėdi, tuo daugiau pamatai“. Tad ir dabar jis fotografuoja Vilnių užsibūdamas taip ilgai, kad mums kasdieniškos gatvės atsiveria lyg požemiai, kur vaidenasi ir beveik niekas neužeina. Toks dvilypis Vilnius matomas tik Treigiui, kurį vilioja „ta nematomoji pusė: kas už kadro“. Jo išgauta tamsa dengia miesto kūną kaip patirties nebuvimo tarpas, per kurį sunku prasibrauti. Todėl Vilnius lieka užgintas šiam pašaliniam stebėtojui, pasislėpusiam užkulisiuose kartu su šventųjų, knygelių, lempų butaforija, nepanaudota šios dienos spektakliui.
Rugsėjo 22 – spalio 19 d.
Parodos atidarymas – rugsėjo 22 d. 17 val.
Artėjančios klimato katastrofos nuojauta skatina suabejoti homo sapiens „prigimtine“ teise pajungti gamtą savo poreikiams. Bebrų ir kitų mažiau matomų gyvūnų įpročius stebinti menininkė Aurelija Maknytė siūlo pažvelgti iš jų perspektyvos. Tarsi gamtos muziejaus ekspozicija, bet kartu ir „kenkėjų“ invazija į centrinį miesto statinį išryškins žinojimo, galios santykių ir estetikos reliatyvumą.
Rugsėjo 10 d., ketvirtadienį, 18 val. Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) atidaroma tekstilės meno kūrėjo, Nacionalinės premijos laureato Felikso Jakubausko kūrybos paroda „Apskritimas-kvadratas-trikampis“.
Dailėtyrininkė Lijana Šatavičiūtė: „Šia paroda, kurioje eksponuojami paskutiniųjų kelerių metų darbai, Feliksas Jakubauskas teigia, kad geometrija nėra tik sausa formų, linijų ir tiesių visuma. Pasitelkdamas pamėgtus geometrinius motyvus – apskritimą, kvadratą, trikampį – ir skirtingus spalvinius derinius, menininkas kuria daugiabalses vaizdines variacijas, pasižyminčias gyvybingumu ir vidine energija, aprėpiančias emocijų įvairovę: liūdesį, džiaugsmą, ilgesį, vienatvę. Felikso Jakubausko tekstilei būdingas asociatyvus, poetiškais įvaizdžiais ir metaforomis grįstas turinys. Menininkas kuria minimaliomis priemonėmis, sąmoningai kratosi konkretumo, linksta į sąlygiškų formų dermę, laisvai improvizuoja abstrakčiomis struktūromis, kurios, labiau įsigilinus, vientisos ir tarpusavyje susijusios. Gobelenuose ritmingos lietuviško ruoželio faktūros išsiskiria klasikinės tapiserijos fone, keldamos iškalbingas asociacijas su ilgaamžėmis audimo tradicijomis. Menininkas atranda pusiausvyrą tarp rafinuotų formų, linijų ir punktyrinių juostų sampynų bei audinio rupumo, jo pirmapradžio natūralumo.