Pilkos žemės smėlynuose

Gamta yra kantri. Gamta yra kerinti. Ji visada kažkur greta, egzistuoja šalia mūsų – nuolat skubančių, bėgančių, bandančių suspėti su didmiesčių tikslais. Protarpiais mes pastebim ją: sparčiu žingsniu kulniuodami pro parką, stabtelėję ant tilto ir užsižiūrėję į sraunią upę, pro pravirus langus girdėdami išskrendančius paukščius. Gamta turi stiprų patyriminį efektą. Ji priverčia sustoti, suklusti, pabudinti smalsumą. Ir šios nuolat šalia mūsų egzistuojančios begalybės poveikis pasijunta net ir neišbaigtoje keramikoje, monumentalaus paveikslo plokštumoje. Tuo įsitikinu apsilankiusi naujoje menininkės Kristinos Danilevičienės parodoje „Pilka žemė“.

Rugpjūčio 8 d. atidaryta paroda subtili ir itin gausi. Keliuose aukštuose išsidėsčiusioje ekspozicijoje pristatomi net 35 paveikslai, neįskaičiuojant juos tarsi papildančių keraminių dubenėlių. Tačiau tradicinių archaika dvelkiančių molinių indų aš beveik nepastebiu, dėmesį prikausto monumentalių sienų raižinius primenantys abstraktūs paveikslai. Būtent juos autorė kuria jau beveik keturis dešimtmečius.

Blausi šviesa, kurioje paveikslai šiek tiek pranyksta, ankšti tarpai tarp jų, gotikinio rūsio prieblanda ir lengvas drėgmės tvaikas perša mintį, kad darbai atrodytų įspūdingiau šviesesnėje, erdvesnėje aplinkoje, kurioje galėtum atsitraukti, pabūti žvilgsniu su kiekvienu kūriniu atskirai. Nepaisant to, sunku įsivaizduoti kitą tokią erdvę, kuri geriau ir efektingiau atskleistų paslaptingą Danilevičienės tyrų pasaulį. Tarsi keistame sapne, kuriame erdvėlaikis kinta pagal nesuvokiamus dėsnius, žiūrovas iš triukšmingo Pilies gatvės vidurdienio netikėtai patenka į pilką žemę – menininkės išgalvotą vietą, persmelktą realybės atspindžių ir tarpkultūrinių archetipinių nuojautų.

Kristina Danilevičienė (g. 1958), menininkė iš Juodkrantės, ilgą laiką paveikslus kūrė pasitelkdama džiovintus augalus, rastus smėlynuose ir miškuose. Nors Danilevičienė gimė ir augo Vilniuje, ten pat, Vilniaus dailės akademijoje, baigė meno istorijos studijas, meniška prigimtis ir meilė gamtai autorę nubloškė toliau nuo didmiesčio šurmulio, nuo teorijos pakreipė link meninių praktikų.  

Pirmą personalinę parodą autorė Vilniuje pristatė 1991 m., tačiau per du dešimtmečius menininkės kūrybą pamatyti viešai būdavo galima palyginti retai. Nepaisant to, su įdomios, savitai interpretuotų baltiškų bruožų turinčios stilistikos paveikslais spėjo susipažinti ne tik Lietuvos, bet ir Italijos, Olandijos, D. Britanijos ir Rusijos meno publika. 

Danilevičienės kūrybai būdingi tam tikri Žemės menui ir monumentaliajai dailei būdingi aspektai, tačiau kategorizuoti jos kūrybą sudėtinga, o gal visai ir nebūtina. Daugybę metų abstrahuotus peizažus ir savitą ornamentinę simboliką kurianti autorė įkvėpimo šaltiniu laiko ne tik ją supančią gamtą, asmenines patirtis ir stebėjimus, bet ir Williamo Somerseto Maughamo knygoje „Aistrų našta“ išsakytą mintį, kad gyvenimas nėra nei blogas, nei geras – visų mūsų veiksmai yra persipynę tarsi kilimo raštai. Laisvai interpretuodama šią mintį, taip pat tam tikrą kultūrinę simboliką, autorė intuityviai kuria savitą raštų kalbą. Statiški šapaliukai ir formai besipriešinantis smėlis, džiovinti augalai ir keletas tapybinių potėpių, sukuriančių fono šviesokaitą, suvaldyti ir suderinti visi komponentai – tai, ko reikia, kad žiūrovas panirtų į nejaukias gyvenimo ir mirties, būties laikinumo ir trapumo, o gal cikliškumo ir amžinybės nuojautas.   

Šių minčių tęstinumą galima pajausti ir naujoje ekspozicijoje. Abstrakcijos virsta simboliais (apskritimai, stilizuotos pynės, kryžiukai ir trikampiai, baltiški gamtos stichijas primenantys ornamentai) tokiuose kūriniuose kaip „Vartai I, II“, „Ženklai akmeny“, „Diskas“. O simboliai tarsi dykumų miražai raibuliuoja, kinta. Tampa mirgančiu vandeniu ir nejaukiomis gilumomis, į kurias baugu nerti („Seklumos“, „Gelmė“, „Auštant“), byrančiais kopų keliukais, čia pat pramintais ir užpustytais vėjo („Pilka žemė“), atšiauriais ilgaamžiais kalnais ir nesuvaldomomis upės vagomis („Kelias“, „Maži upeliai“). Medžiais, primenančiais akmeninius grafikos raižinius („Bėganti naktis“, „Sala“) – lenkiamais ir skalaujamais visų šių stichijų, kol ir vėl susilieja į deformuotas geometrines linijų, taškų ir brūkšnelių formas.

Kristinos Danilevičienės paveikslų pamatą ne vienus metus sudarė minėti džiovinti augalai, gana plati spalvinė gama. Tačiau ilgainiui menininkės kūryba, atradus savitą smėlio ir akrilo lakų techniką, tapo abstraktesnė, panašesnė į grafiką. Spalvoti augalai užleido vietą smėliui ir monochrominiam koloritui, nudažiusiam autorės paveikslų kompozicijas šaltais, niūriais žiemiškais atspalviais. Būtent tokį Danilevičienės gamtinį pasaulį Šlapelių muziejaus parodoje mes šiandien ir turime progą pamatyti – smėlio, vandens ir vėjo sukurptą, monumentalų, didingą ir pagarbiai baugų, minimalistinį, išgryninta forma ir techniniais štrichais. 

Parodoje „Pilka žemė“ įdomu patirti dviejų laiko tarpsnių susidūrimą. Menininkės jungiama ženklų ir simbolių kalba, archaika dvelkianti estetinė raiška su moderniu, šiuolaikišku temų interpretavimu visai neatrodo nuobodžiai ar bendrame meninio lauko kontekste atpažįstamai. Taip pat žvelgdama į autorės kūrinius labai greitai pajuntu stiprią emocinę įkrovą. Nustembu, kaip įtaigiai menininkė geba pagauti gamtos sukuriamą emociją ir ją – tokią laikiną ir trapią – įamžinti monumentalioje, kartais akmens pagrindą primenančioje plokštumoje. 

Danilevičienė vos iš kelių pasikartojančių linijų, smėlio ir akrilo lakų sukuria unikalius peizažus, ornamentines abstrakcijas ir jas papildo senų, nykstančių, apleistų pajūrio ir žmogaus būties daiktų fragmentais. Kai kur kūriniai įgauna realistines, geriau atpažįstamų peizažų formas, kitur formos niveliuojasi, virsdamos į abstrakčias ir subtilias kalnų, jūros, kopų, upelių citatas.

Žvelgiu į šias citatas ir prisimenu vienos grafikės neseniai išsakytus žodžius: „Idėjos sklando ore.“ Nesutramdomos, didingos ir baugios gamtos motyvai pastaruosius keletą metų vis dažniau atsiranda skirtingų autorių – tapytojų, grafikų, keramikų – darbuose. Tai įdomu stebėti, o dar įdomiau – atrasti tuos, kurie šią gamtą kuria išskirtinai ilgai ir taip savitai, kaip niekas kitas.

Paroda veikia iki rugsėjo 13 d.