Raktažodis: Teatras

Kaip šiandien kalbama apie tiesą

Rugsėjo pradžioje publikai bus pristatyta Nacionalinio dramos teatro premjera „Lokis“. Spektaklio režisierius – lenkų teatro menininkas Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ vaizdo projekcijas. Kūrinys gimsta įkvėptas Prospero Mérimée novelės „Lokys“, Bertrandʼo Cantat ir Vito Luckaus gyvenimo bei kūrybos.
 

Anka Herbut (g. 1983 m.) – teatro ir judesio spektaklių dramaturgė, dailės ir teatro kritikė. Veikia meninės praktikos ir teorinės refleksijos paribiuose,  pirmiausia domisi naujosiomis medijomis, judesio dramaturgija ir šokiu bei kalbos performatyvumu. Bendradarbiavo su choreografais bei režisieriais Ula Sickle, Marta Ziółek, Iza Szostak, Ramona Nagabczyńska, Maria Stokłosa, Łukaszu Twarkowskiu, Kuba Kowalskiu ir Radeku Rychcikiu. Rašo straipsnius leidiniams „Dwutygodnik“, „BIUR“, „Monogram“. Priklauso Vroclavo tarpdalykinei grupei „Identity Problem Group“, bendradarbiauja su kolektyvu „Food Think Tank“. XIX Krzysztofo Mętrako jaunųjų kino kritikų konkurso Didžiojo prizo laureatė (2015 m.), „Lenkijos šokio platformos 2017“ vertinimo komisijos narė.

Mokinių patirtys

Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.

Vilniuje „Nyderlandų šokio teatro 2” spektakliai

Birželio 18 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje viešės viena garsiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio trupių „Nyderlandų šokio teatras 2”. Vienu paskutinių šio sezono gastrolių sustojimu pasirinkusi Vilnių, trupė pristatys keturių skirtingų choreografų spektaklius. Vakaro programoje šokėjai atliks choreografų dueto Sol León ir Paul Lightfooto ironišką darbą „SH-BOOM!”, Edwardo Clugo charakteringą kūrinį „Abipusis komfortas“, šokio legendos Hanso van Maneno „Solo“ bei Alexanderio Ekmano tarptautiniu hitu tapusį spektaklį „Kaktusai“.

Nyderlandų šokio teatras – viena didžiausių pasaulyje šiuolaikinio šokio trupių, per metus pasirodo 115 tūkst. žiūrovų Europoje, JAV, Azijoje ir Australijoje. Nuo 1959 m., kai buvo įkurta, šios maištingos pirmaujančios šiuolaikinio šokio trupės repertuare yra daugiau kaip 600 baleto pasirodymų, kuriuos kūrė dešimtys skirtingų šokio meistrų. 

„Apsėdimas“: apie sąžinės kalėjimą

Valstybiniame jaunimo teatre birželio 21 d. 18 val. Salėje 99 – režisieriaus Povilo Makausko premjera „Apsėdimas“. Jaunosios kartos menininkas sukūrė spektaklį pagal rusų literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“.

Režisieriaus Gintaro Varno mokinys P. Makauskas, būdamas II režisūros kurse, debiutavo spektakliu „Yolo“ (2013 m.), bakalauro studijų pabaigoje pristatė premjerą „Laimingasis princas“ (2015 m.), kūrybinės patirties sėmėsi Italijoje ir Ispanijoje.

Prieš keletą metų P. Makauskas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartu su savo bendraamžiais aktoriais pristatė F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištraukas. Jaunimo teatro premjeroje žiūrovai išvys studijų darbo tęsinį, kuriame vaidins jaunosios kartos aktoriai Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Jovita Jankelaitytė, Andrius Alešiūnas.

 

Atviras laiškas Kultūros ministrei

Gerbiama Kultūros ministre,

 

Dar š.m. balandžio 10 d. išsiunčiau Jums, taip pat Lietuvos Seimo Kultūros komitetui laišką, kuriame išreiškiau savo susirūpinimą susidariusia situacija, atkreipiau žmonių, formuojančių mūsų kultūros politiką, dėmesį į rimtas problemas, reikalaujančias, mano manymu, neatidėliotino sprendimo. Į savo laiškus negavau jokio atsakymo.

 

Naujai išrinktos valdžios menininkų ir jų nuomonės ignoravimas sukelia didelį nusivylimą ir nepasitenkinimą, ieškojimą išeities iš situacijos, kuri kasdien tik blogėja.

 

Jūsų, kaip Kultūros ministrės, ryškiausias pasiekimas per pakankamai neilgą Jūsų kadencijos pradžią – pačių žymiausių mūsų šalies kultūros žmonių nuolatinis ir tendencingas persekiojimas ir gąsdinimas, neleidžiant jiems normaliai dirbti. Jums, gerbiama Ministre, kažkodėl reikėjo įrodyti savo viršenybę, kuri, deja, nepanaši į tikrą rūpestį Lietuvos elitinės kultūros ateitimi ir pagrindiniais teisinės valstybės principais.

 

Ir pagaliau Jūs tariamai pasiekėte savo tikslą – atleidote Operos ir baleto teatro Generalinį direktorių. Jums rūpėjo surasti bet kokį būdą, bet kokią priežastį. Tai buvo tikslas, gal ir ne visai Jūsų. Kaip pasakė premjeras, „bus ieškoma teisinių priemonių G. Kėvišui atleisti“. Kitaip sakant: jei nėra – surasim!

Kodėl jie kitokie

Pirmąją vasaros dieną parodyti savo naują spektaklį į sostinę atvyko Klaipėdos jaunimo teatras, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įkurdinęs „Žiurkiagalvius“ ir nustebinęs kūrybiškai brandžiu žvilgsniu. Spektaklyje pagal Natacha De Pontcharra pjesę pasakojama Žefo (Paulius Pinigis) ir Žefio (Donatas Želvys), brolių, gimusių su žiurkių galvomis ir todėl priverstų slėptis nuo pasaulio, istorija. Žiūrovams tarsi parodomas trumpas epizodas iš Žefo ir Žefio gyvenimo, o jųdviejų vaikystės prisiminimai ir kasdienybės nuotrupos netikėtai išsirutulioja į žmogžudystės tyrimą.

Iš pirmo žvilgsnio nejaukią, nepažinią, verčiančią atsiriboti atmosferą sukūrė pjesę papildantis Tardytojos (Laima Akstinaitė) personažas, spektaklio metu esantis salėje. Jos klausimai, sklindantys iš žiūrovų pusės, savaime suteikia publikai vaidmenį ir tam tikrą atsakomybę, paversdami ją šio tardymo liudininkais. Tad naujai (ir veikiausiai net neplanuotai) atsiradęs Tardytojos personažas išjudino ir naujomis prasmėmis papildė pasakojimą. Dramos perrašymas leido kūrėjams sutelkti žiūrovų dėmesį (galbūt dėl to, kad salėje yra veikiantysis) ir išlaikyti siužeto netikėtumą, suteikiant žiūrovui „sprendimo“ galią – nuteisti arba išteisinti. Nors apie publikai suteiktą galimybę priimti sprendimą sužinoma tik spektaklio pabaigoje, nuo pat pirmo Žefui ir Žefiui adresuoto klausimo kūrėjų užduotos taisyklės ima galioti visiems: ir personažams, ir žiūrovams.

Iš vandens ir akmens

Gilių muzikos tradicijų šalyje Austrijoje, netoli Zalcburgo esančiame Helbrune, Alpių lauko scenoje, prie parko fontanų, taip pat Zalcburgo Kolegijos bažnyčioje (Kollegienkirche) austrų publika buvo supažindinta su Broniaus Kutavičiaus muzika. Su baltų tautų savastimi ir archaika persmelktais Kutavičiaus kūriniais austrus nusprendė supažindinti dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla, kaip tik baigianti Zalcburgo teatro muzikos vadovės kadenciją ir vadovausianti Birmingamo simfoniniam orkestrui. Vizualinių sprendimų pasiūlė aktorė, režisierė ir šio projekto scenarijaus autorė Birutė Mar. Sugrįžusią po sėkmingų renginių maratono, vykusio gegužės 11–19 bei 25 ir 28 dienomis, režisierę Birutę Mar paprašiau pasidalyti šio reikšmingo tarptautinio įvykio įspūdžiais.

Klaipėdos teatralus vėl aplankė „Mūzos“

Gegužės 24 d. Klaipėdos dramos teatre vyko neeilinė spektaklio „Elzės žemė“ premjera, sutapusi su šio pastatymo režisieriaus Povilo Gaidžio 80 metų jubiliejaus iškilmėmis.

 

Po spektaklio jubiliatą sveikino jo kolegos, gerbėjai, miesto vadovai.

 

Tą patį vakarą P. Gaidžiui už nuopelnus scenai ir publikai, atsidavimą teatrinei kūrybai ir ilgametį indėlį į Klaipėdos bei visos Lietuvos teatro meno puoselėjimą buvo įteiktas apdovanojamas „Mūza“, kurį inicijavo Klaipėdos dramos teatro mecenatė jūrų krovinių kompanija „Bega“.

 

Pagal Mecenavimo sutartį, ši kompanija yra įsipareigojusi ne tik finansiškai remti teatro veiklą, bet ir kasmet teikia nominacijas dviem labiausiai nusipelniusiems uostamiesčio teatralams. Kartu su P. Gaidžiu šiemet šia nominacija buvo pagerbtas ir aktorius, režisieriaus padėjėjas, P. Gaidžio vaidybos kurso absolventas Vaidas Jočys.

 

Žalia atominė pievelė tarp dokumentikos ir teatro

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Nekrošiaus „Ivanovas“ iš Kroatų pareikalavo ypatingos koncentracijos

 

Gegužės 5 dieną Kroatijos Nacionaliniame teatre Zagrebe įvyko paskutinė šių metų premjera. A.Čechovo „Ivanovą“ su vietiniais aktoriais per septynias intensyvių repeticijų savaites sukūrė lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius. Nuo pat šio spektaklio idėjos užgimimo apie jį buvo daug kalbama ir rašoma. Spauda prisiminė visus dabartinės Kroatijos teritorijoje rodytus lietuvių meistro spektaklius nuo „Kvadrato“ ir „Dėdės Vanios“ iki Donelaičio „Metų“ ir „Otelo“. „Ivanovas“ – pirmas Nekrošiaus darbas su kroatų aktoriais. Kaip ir kitose šalyse ir net Lietuvoje, ne visiems artistams iš karto pavyko suprasti unikalų režisieriaus mąstymą ir specifinę sceninę kalbą. Tačiau jau per pirmąsias repeticijas susiformavo kelių aktorių branduolys, kuris ir likusius subūrė į vieningą ansamblį, pajungtą bendram kūrybiniam darbui. Neabejotinai išskirtinius savo aktorinės karjeros vaidmenis sukūrė Bojan Navojec (Ivanovas), Luca Anič (Saša), Alma Priča (Zinaida), Luka Dragič (Lvovas) ir kiti. Kaip įprasta Nekrošiaus spektakliuose, net ir mažiausi pjesės epizodiniai vaidmenys, režisieriaus ir aktorių pastangomis, buvo įkūnyti į prasmingus, smagius ir įsimintinus personažus

PUSLAPIS
44

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”