Raktažodis: Teatras

Klaipėdos teatralus vėl aplankė „Mūzos“

Gegužės 24 d. Klaipėdos dramos teatre vyko neeilinė spektaklio „Elzės žemė“ premjera, sutapusi su šio pastatymo režisieriaus Povilo Gaidžio 80 metų jubiliejaus iškilmėmis.

 

Po spektaklio jubiliatą sveikino jo kolegos, gerbėjai, miesto vadovai.

 

Tą patį vakarą P. Gaidžiui už nuopelnus scenai ir publikai, atsidavimą teatrinei kūrybai ir ilgametį indėlį į Klaipėdos bei visos Lietuvos teatro meno puoselėjimą buvo įteiktas apdovanojamas „Mūza“, kurį inicijavo Klaipėdos dramos teatro mecenatė jūrų krovinių kompanija „Bega“.

 

Pagal Mecenavimo sutartį, ši kompanija yra įsipareigojusi ne tik finansiškai remti teatro veiklą, bet ir kasmet teikia nominacijas dviem labiausiai nusipelniusiems uostamiesčio teatralams. Kartu su P. Gaidžiu šiemet šia nominacija buvo pagerbtas ir aktorius, režisieriaus padėjėjas, P. Gaidžio vaidybos kurso absolventas Vaidas Jočys.

 

Žalia atominė pievelė tarp dokumentikos ir teatro

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Nekrošiaus „Ivanovas“ iš Kroatų pareikalavo ypatingos koncentracijos

 

Gegužės 5 dieną Kroatijos Nacionaliniame teatre Zagrebe įvyko paskutinė šių metų premjera. A.Čechovo „Ivanovą“ su vietiniais aktoriais per septynias intensyvių repeticijų savaites sukūrė lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius. Nuo pat šio spektaklio idėjos užgimimo apie jį buvo daug kalbama ir rašoma. Spauda prisiminė visus dabartinės Kroatijos teritorijoje rodytus lietuvių meistro spektaklius nuo „Kvadrato“ ir „Dėdės Vanios“ iki Donelaičio „Metų“ ir „Otelo“. „Ivanovas“ – pirmas Nekrošiaus darbas su kroatų aktoriais. Kaip ir kitose šalyse ir net Lietuvoje, ne visiems artistams iš karto pavyko suprasti unikalų režisieriaus mąstymą ir specifinę sceninę kalbą. Tačiau jau per pirmąsias repeticijas susiformavo kelių aktorių branduolys, kuris ir likusius subūrė į vieningą ansamblį, pajungtą bendram kūrybiniam darbui. Neabejotinai išskirtinius savo aktorinės karjeros vaidmenis sukūrė Bojan Navojec (Ivanovas), Luca Anič (Saša), Alma Priča (Zinaida), Luka Dragič (Lvovas) ir kiti. Kaip įprasta Nekrošiaus spektakliuose, net ir mažiausi pjesės epizodiniai vaidmenys, režisieriaus ir aktorių pastangomis, buvo įkūnyti į prasmingus, smagius ir įsimintinus personažus

Formalios naujovės

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras savo repertuarą papildė „šiuolaikišku“ šokio spektakliu „Žizel“, sukurtu pagal Adolphe’o Adamo romantiškojo baleto muziką. Profesionaliosios muzikos ir šokio sklaida Vakarų Lietuvos regione užsiimanti įstaiga, šiemet pradėjusi 30-ąjį sezoną, žadėjo būti pažįstama ir nauja. Dar pernai kiti veidai ir vardai papildė teatro kolektyvą, o su jais atkeliavo ir naujos kūrybinės ambicijos. Tokie lozunginiai naujovių siekiai puikiai pažįstami iš ankstesnių bandymų keisti, atnaujinti, nustebinti ir grąžinti publikai (pasi)tikėjimą klasikiniu menu. Panašią retoriką galima pažinti ir kas ketverius metus vykstančiuose šalies valdžios „atsinaujinimuose“, nes „žmonėms reikia permainų“.

 

Spektaklį pristatančiame anonse vienas iš choreografų Donatas Bakėjus akcentavo norą sukurti šiuolaikinę „Žizel“ interpretaciją: „Jei norime auginti jaunąją žiūrovų kartą, privalome ieškoti naujų kelių. Tikiu, kad klasikos ir šiuolaikiškumo derinys mūsų spektaklyje pasiteisins, juk turime eiti koja kojon su laiku.“ Šias ambicijas ir (ne)pavykusias naujumo paieškas labai išsamiai ir tiksliai aprašė šokio istorikas ir kritikas Helmutas Šabasevičius recenzijoje „Pajūrio „Žizel“: ambicijos ir rezultatai“.

Lenkų dramaturgas Michalas Walczakas žada atvykti į savo pjesės „Kasykla“ premjerą Šiauliuose

Gegužės 12 d. 18 val. Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į antrąjį šiuolaikinės pjesės pastatymą šiame sezone. Teatro didžiojoje salėje, kurioje netrukus po premjeros prasidės atnaujinimo darbai, publikai bus pristatytas Artūro Areimos režisuotas spektaklis pagal garsaus šiuolaikinio lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę „Kasykla“. Į premjerą Šiauliuose atvyksta pjesės autorius – vienas žinomiausių šiuolaikinių lenkų dramaturgų Michalas Walczakas. Gegužės 12 d. 14 val. Šiaulių dramos teatre planuojamas susitikimas – diskusija su dramaturgu ir spektaklio kūrybine grupe.

Kameriniame teatre jausminę pirtį moterims užkurs Pojūčių teatras

Teatrinis ritualas, skirtas tik moterims ir jų pojūčiams, nuo gegužės 10 d. sukvies kaunietes į Kauno miesto kamerinio teatro skliautinį rūsį. Pojūčių teatras ir jo sumanytoja bei įkūrėja režisierė Karolina Žernytė, teatrą kurianti ne scenoje, o žiūrovo sąmonėje, kviečia moteris leisti sau nors trumpam pabūti savimi. Kvapais, garsais, judesiu, skoniu nusivalyti kasdienį grimą, o gal net atlikti vidinės savo odos „peelingą“ teatriniame rituale „Atvira oda“.

 

Ritualu spektaklis vadinamas neatsitiktinai – jis neskirtas žiūrėjimui, o skirtas patyrimui. Pojūčių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro merginos kartu su „Atviros odos“ dalyvėmis tyrinės savo prigimtį per kasdienius ir archajiškus ritualus. Anot režisierės Karolinos Žernytės, „tai – savotiška jausminė moterų pirtis, kur gera būti savimi tarp savų. Tekėti kaip upei su begale nematomų tamsių srovių, niūniuoti ir kikenti, užuosti savo odos poras“. Karolina kalba apie mūsų tikrąją, vidinę odą, kurią „užsiauginome storą arba randuotą, bet kuri vis dar yra be galo jautri, gebanti klausyti, atjausti, džiuginti“. Režisierė kviečia nusivalyti kasdienį grimą ir leisti sau pabūti jautriomis, stipriomis, smalsiomis – tiesiog pabūti moterimis. 

Kelionė Didžiojo Kombinatoriaus laiveliu

Visi pastaraisiais metais sukurti režisieriaus Rolando Atkočiūno spektakliai – apie „kitokius“ žmones. Savotiškus nykstančių rūšių atstovus, visus tuos Janius, Klaras, Zoikas, Ostapus ir Ipolitus. Puikių aktorių suvaidintus vidinės karštinės krečiamus personažus, savo egzistencines baimes ir kančias išprakaituojančius į dailininkės Jolantos Rimkutės sukurtus kostiumus. Savita estetika irgi skatina laukti R. Atkočiūno premjerų, vėl suburiančių meninių bendražygių trejybę – kostiumų dailininkę J. Rimkutę, scenografą Martiną Vilkarsį ir kompozitorių Giedrių Puskunigį.

Ką gi, prieš mėnesį Lietuvos rusų dramos teatre pristatyta režisieriaus R. Atkočiūno premjera „Legenda apie didįjį kombinatorių“ turi visas šias sudėtines dalis ir netgi aukščiausios prabos literatūrinį šedevrą: Senąjį Testamentą, Biblijos tekstus. Mane tebeintriguoja režisieriaus siekiamybė maksimaliai atsiriboti nuo pirminį impulsą pastatymui davusio Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Dvylika kėdžių“. Trafaretinius, kino pastangomis štampais virtusius personažus R. Atkočiūnas atgaivino pačiu netikėčiausiu būdu – įšvirkšdamas į Ipolito Matvejevičiaus ir Ostapo Benderio graudžiai juokingą nesėkmingo praturtėjimo istoriją tiršto gaivalo, sukondensuoto iš legendų apie žydų klajones po dykumas, jūros dugnu ir savo sielos užkaborius.

Tarptautinės šokio dienos proga – susijungs kinas ir šokis

Balandžio 29 d., šeštadienį, šokio bendruomenė švenčia Tarptautinę šokio dieną.   Netradiciškai paminėti šią progą kauniečius ir miesto svečius kvies Kauno kino centras „Romuva”,  kur pirmą kartą kino teatro istorijoje žiūrovams bus pristatyta speciali trumpametražių šokio filmų programa. Šokio filmai – visame pasaulyje sparčiai populiarėjantis kino žanras, suteikiantis galimybę per įtaigias kinematografines priemones pažinti šokio meną iš arčiau. 

Atgimsta Claros Schumann salonas

Vieną balandžio popietę „Vaidilos“ teatre Vilniuje susitikome su Frankfurte gyvenančia žymia lietuvių pianiste Guoda Gedvilaite pasikalbėti apie artėjantį labai įdomų ir netradicinį koncertą pavadinimu „Claros Schumann salonas: Kolegos-konkurentai ir pianistų varžybos“. Šiame vakare (kuris taip pat numatytas atlikti Druskininkuose, Klaipėdoje, o Vilniuje taps „Vaidilos“ teatro sezono uždarymo koncertu) G. Gedvilaitė įkūnys vieną garsiausių XIX a. vokiečių pianisčių ir kompozitorių Clarą Wieck-Schumann. Kartu su ja pasirodys Fryderykas Chopinas (Rokas Zubovas), Ferencas Lisztas (Jurgis Aleknavičius) ir Sigismundas Thalbergas (Lukas Gedvilas), o princesę Cristiną Trivulzio di Belgiojoso vaidins Dovilė Navickienė. Pasak G. Gedvilaitės, tai nebus įprastas koncertas, nes atlikėjų tikslas – kuo autentiškiau atkurti XIX a. saloną ir jo istorinius personažus. Be to, klausytojai ir žiūrovai koncerto pabaigoje išrinks geriausią pianistą, o jį paskelbs princesė Belgiojoso. Taigi išgirsime net keturis virtuozus!

Vaizduotės žaidimai ant betono

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.

PUSLAPIS
44

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”