Raktažodis: Teatras

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.

Pamoka ar pramoga?

Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.

Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.     

„Nusišypsok mums, Viešpatie“ netrukus viešės Lietuvoje

Balandžio 19–23 d. Vilniaus ir Klaipėdos publika galės ne tik prisiminti, bet ir naujai prisiliesti prie vieno unikaliausių spektaklių, kadaise garsinusių Lietuvos teatrinę kultūrą – Rimo Tumino „Nusišypsok mums, Viešpatie“, pastatyto Grigorijaus Kanovičiaus romanų „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir „Ožiukas už porą skatikų“ motyvais. Praėjus dvidešimčiai metų nuo premjeros Vilniaus mažajame spektaklis 2014-aisiais buvo pastatytas Maskvoje, Jevgenijaus Vachtangovo teatre, kuriam Rimas Tuminas vadovauja nuo 2007 metų.

Spektaklio gastrolės Lietuvoje skiriamos aktoriaus Vytauto Šapranausko atminimui. 2013 m. iš gyvenimo pasitraukęs aktorius taip ir nespėjo dar kartą įsikūnyti į Chloinės Genecho vaidmenį R. Tumino pastatyme Maskvoje.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ apkeliavo visą pasaulį, laimėjo nemaža prizų tarptautiniuose teatro festivaliuose, 1995 metais už jo režisūrą Rimas Tuminas pelnė geriausio Lietuvos režisieriaus titulą ir Kristoforo statulėlę (tokius pat apdovanojimus gavo ir spektaklio kompozitorius Faustas Latėnas bei Avnerį Rozentalį sukūręs Gediminas Girdvainis).

Paganini dvasia

„Vaidilos klasikos“ repertuare dominuojantys pianistų rečitaliai ar kamerinių ansamblių koncertai Vilniaus koncertinį gyvenimą praturtina pažintimis ir su pripažintais menininkais, ir su perspektyviais, talentingais jaunaisiais atlikėjais. Fortepijono rečitalis yra neabejotinai populiariausia solinio koncerto apraiška, o koncertų organizatoriams – dar ir mažiausiai rizikinga, nes fortepijono skambesį kažkodėl mėgsta daugelis, o štai dėl kitų instrumentų skoniai neretai išsiskiria: vienam per aštriai skamba smuikas, kitam fleita pernelyg lyriška... Vis dėlto „Vaidilos“ salėje šį pavasarį rengiami net du smuiko rečitaliai, kurių programos, beje, sudarytos pagal „vieno autoriaus“ koncepciją: vienas koncertas laukia balandį – Dima Tkačenko grieš Johanno Sebastiano Bacho sonatas ir Partitą smuikui solo, o kitas nuskambėjo visai neseniai, kovo 5 dieną. Tai Sergejaus Malovo rečitalis „Paganinis – velniškasis smuikininkas?“

Lėlės žaidžia su Molièreʼu

Kovo 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Poznanės animacijos teatro spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Molièreʼas“ („Moljeras“). Iš pradžių atrodė, kad tai puikus edukacinis, jaunąjį žiūrovą auklėjantis darbas, bet kūrėjai, bandę sujungti įvairias teatro rūšis, o tiksliau, tik prisiliesti prie jų, visas savo galias sutelkė į juodosios komedijos žanrą ir spektaklis virto daugiau koncertu nei visaverčiu meno kūriniu.

 

Vitalijaus Mazūro suformuota teatro „Lėlė“ aura dar ilgai neleis toje pačioje scenoje laisvai kvėpuoti šiuolaikiniams, kad ir kaip gausiai pasaulyje apdovanotiems menininkams. Kol kas nieko meniškesnio už Mazūrą šioje scenoje neteko regėti. Todėl garsus australų menininkas Nevilleʼis Tranteras, šiuo metu kuriantis Olandijoje, o „Molièreʼą“ pastatęs Poznanėje, mūsų scenoje pasirodė kaip įdomus, savitas kūrėjas, tačiau jo unikalumas išryškėjo tik punktyrine linija.

Pasikartojančios korektūros klaidos

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.

Kviečia „LMTA Teatro dienos“ – augantis festivalis

Artėjant Tarptautinei teatro dienai Lietuvos muzikos ir teatro akademija kviečia į festivalį „LMTA Teatro dienos“. Jau trečius metus Akademijoje rengiamas spektaklių maratonas šį kartą tęsis visą mėnesį: kovo 4–31 d. LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche bus pristatyta 14 renginių. Programoje – žiūrovų jau pamėgti spektakliai ir premjeros: klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijos, modernaus šokio ir literatūros vakarai, performatyvūs skaitymai bei savos kūrybos koncertas.

 

Festivalyje dalyvauja prof. Jono Vaitkaus, prof. Vytauto Anužio ir lekt. Veltos Anužienės, doc. Gintaro Varno, doc. Algirdo Latėno ir lekt. Vido Bareikio vadovaujamų kursų bei šiuolaikinio šokio programos studentai. Į vis labiau populiarėjančias „LMTA Teatro dienas“ įsitraukia ir Akademijos absolventai, nepriklausomi menininkai. Šiemet atvyksta ir du užsienio kolektyvai – Poznanės Animacijos teatras bei trupė „Studium Teatralne“ iš Varšuvos (Lenkija).  

 

Skirtingų teatro mokyklų patirčių jungtis

„Jei teatras yra erdvė, kurioje įsivaizduojame, koks galėtų būti pasaulis, tai teatras yra ir laboratorija, kurioje kondensuojasi ir yra sintetinamos visuomeninės problemos“, – skelbiama projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ („Playing Identities, Performing Heritage“) manifeste. Projektas yra ES programos „Kūrybiška Europa“ dalis, jame dalyvavo keturios aukštosios teatro mokyklos, du universitetai ir penkios Europos šalys, tarp jų – Lietuva bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projekto metu buvo sudarytos keturios tarptautinės kūrybinės grupės, kurios analizavo skirtingas, bet su naująja Europos tapatybe susijusias temas.

 

Kūrybinis procesas vyko 2015–2016 metais. LMTA vaidybos studentai Mantas Barvičius, Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Iveta Raulynaitytė kartu su Barselonos teatro instituto jaunuoju režisieriumi Sadurní Vergés, analizuodami seksualinių bei tautinių mažumų netolerancijos problemas Lietuvos kontekste, tyrinėjo temą „Tapatybė ar mirtis?“. Grupės meninio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniuje. LMTA teatro režisierius Povilas Makauskas vyko į Barseloną ir kartu su Barselonos teatro instituto aktoriais kūrė spektaklį „Disconnection“, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą šiuolaikinių menų festivalyje „Kilowatt“ (Italija), pristatant projekto rezultatus. O šių metų vasario 9, 10 d. „Disconnection“ svečiavosi LMTA Balkono teatre.

„Tekstūrose“ – Aivaro Veiknio knyga vaikams, bet suaugusiems

Kovo 12 dieną Jaunimo teatro Studijoje – trečiasis literatūrinių renginių ciklo „Tekstūros“ vakaras – susitikimas su vienu įdomiausių ir talentingiausių jaunosios kartos poetų Aivaru Veikniu, neseniai išleidusiu poemą „Laumių vaikas“.

 

1983 metais Elektrėnuose gimęs A. Veiknys literatūroje debiutavo 2007-aisiais pasirodžiusiu eilėraščių rinkiniu „R aktai“. Antroji poeto knyga – 2014-aisiais išleisti „Paukštuko liudijimai“ – autoriui pelnė Jaunojo jotvingio premiją.

 

Dailininkės Deimantės Rybakovienės iliustruotas „Laumių vaikas“ – lietuvių mitologijos atspindžiais nuspalvinta knyga, tačiau svarbiausioji jos spalva – paties poeto kelionė per išgyventas vaikystės pasakas. Ir ne tik tas, kurios baigiasi laimingai.

 

Tarp Chopino, Liszto ir Skriabino

Vasario 26-osios vakarą „Vaidilos“ teatre Vilniuje turėjome progos pasiklausyti pianisto Jurgio Aleknavičiaus rečitalio. Koncerto paantraštė byloja, jog pianistas priklauso jaunajai kartai: „Jaunieji „Vaidilos klasikos“ talentai“. Visai neseniai po ta pačia antrašte grojo ir kitas jaunas talentas Ignas Maknickas, nors ir negalėtume šių dviejų atlikėjų priskirti vienai kartai – juos skiria visas dešimtmetis. Norėčiau pastebėti, kad kartais „Vaidilos“ teatre vykstantiems koncertams priskiriamos ir „sparnuotos“ antraštės (bent jau tokį įspūdį leido susidaryti 2016 m. rudens – žiemos sezono renginių pavadinimai), tačiau šio, 2017 m. žiemos – pavasario sezono koncertų pavadinimai kiek kuklesni, tad ir Jurgio Aleknavičiaus solinis rečitalis pavadintas nepretenzingai.

PUSLAPIS
42

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Iš Berlinalės

Mante,

 

Rašau tau jau iš kelto Liubekas – Kopenhaga. Savotiškai džiaugiuosi palikdama festivalį. Visgi po dešimties intensyvaus gyvenimo dienų ne savo lovoje, kino teatre, pigių sumuštinių užeigėlėse, spaudos centre ar kitose (alaus) vietelėse norisi sakyti „pakaks“. Tai kartojau sau ir šiandien, kai dar kartą nepatekau į paskutinį filmą „Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“, rež. Luca Guadagnino).

 

Iš Berlinalės

Aistyt,

Mano pirmadienis Berlinalėje nesėkmingas, pamačiau tik tris filmus ir, išskyrus Sally Potter (gal versčiau „Partija“ arba „Vakarėlis“), nieko vertingo. Kiek pamenu, kiekviename festivalyje būna tokių dienų, kai norisi tiesiog užsidaryti kambaryje ir žiūrėti savo susidėliotus filmus kompiuterio ekrane. Tikiuosi, kad tavo pirmadienis buvo geresnis.

Iš Berlinalės

Sveika, Mante,

 

Laišką pradedu rašyti ir vėl išėjusi iš filmo (šis klausimas visad opus, bet tokiame dideliame festivalyje tai neišvengiama). Taip ir nesupratau, apie ką buvo juosta „Diskretiškas“ („Discreet“, rež. Travis Mathews). Turinį perrėkė tuščia formalistinė pretenzija, o režisierius prieš seansą tik mestelėjo frazę, kad filmas bus labai right, todėl prisiminiau tavo komentarą apie „Ištrinti ir pamiršti“, kad dabar tokių populiarumo šiuo keliu siekiančių filmų netruks. Beje, apie tai buvo ir konkursinis Oreno Movermano filmas „Vakarienė“ („The Dinner“), tik pastarasis turėjo aiškų siužetą ir jame vaidino nuostabūs aktoriai. Nors šokinėjanti režisūra ir noras sukišti į filmą be galo daug (rinkimų kampanija, paauglių smurtas, vėžys, psichoterapija) pakišo režisieriui koją. Pasakojama apie tai, kam tėvai gali ryžtis norėdami apsaugoti savo išsigimusios moralės vaikų ateitį. Richardas Gere’as beveik tapo teisybės vėliavnešiu: politikas prieš rinkimus norėjo atšaukti savo kandidatūrą ir iškelti į viešumą siaubingą, neapykantos pilną savo paauglio sūnaus darbą, bet tam kišo koją šimtai kitų gyvenimiškų aplinkybių... Siužetas labiau įtikina savo gyvenimiškumu nei diplomatinis Gere’o pasimatymas su Angela Merkel Berlinalėje, kad aptartų Tibeto suvereniteto klausimą. Beje, „aleniškas“ Steve’as Cooganas su savo besiliejančiu pasąmonės srautu filme tiesiog fantastiškas. Bet filmas – deja, ne...

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”