Raktažodis: Teatras

Vaizduotės žaidimai ant betono

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.

Lietuviška „Adamsų šeimynėlė“

Intriga! Taip būtų galima apibūdinti Kauno valstybinio muzikinio teatro premjerą – miuziklą „Adamsų šeimynėlė“ su trimis skirtingomis pagrindinius vaidmenis sukūrusių aktorių sudėtimis. Intriga jau vien todėl, kad lietuviškoje teatro scenoje statoma naujovė – mistikos ir siaubo elementų prisotintas spektaklis. Tai, kas svetur jau tapę klasika, mūsų teatruose vis dar yra savotiškas tabu. Gal ne veltui jaunimas aplenkia teatrą ir traukia į kiną, kur jaučiasi savimi ekrane matydamas tą pasaulį, kuriame gyvenama čia ir dabar, tiek su meile, tiek su siaubu.

2009 m. Čikagoje pradėtas kurti miuziklas po metų išaugo į Brodvėjuje pristatytą didelės sėkmės sulaukusią pasaulinę premjerą. „Adamsų šeimynėlės“ banga nuvilnijo ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – čia pirmoji premjera 2012 m. pristatyta Švedijoje, vėliau – Suomijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Čekijoje. Na, o šiemet tarptautinį teatro pulsą buvo galima užčiuopti ir Kaune.

Smuiko stygomis skambanti amžinybė

Rečitalių būna skirtingų: neretai atlikėjai renkasi groti įvairių epochų kūrinius –  taip tarytum apsidraudžiama, kad bus įtaikyta į kiekvieno klausytojo skonį; gali būti pasirinkta, priešingai, viena epocha (gana dažnai tokiu „taikiniu“ būna romantizmas) – tai leidžia įsigyventi į tam tikro laiko meninę dvasią; kartais pasirenkama atlikti to paties žanro skirtingų kompozitorių kūrinius (pvz., kovo pabaigoje vykęs pianisto Krszysztofo Brojos rečitalis, kuriame skambėjo Fryderyko Chopino ir Claude’o Debussy preliudai) – be kita ko, muzikos entuziastui tai puiki proga palyginti žanro evoliuciją ar skirtingas traktuotes. Šalia įvairių kitų įmanomų programos variacijų, atlikėjas gali parengti ir itin specializuotą rečitalį, kai skamba vieno kūrėjo kompozicijos. Tokio pobūdžio koncertai buvo, pavyzdžiui, kovo mėnesį „Vaidilos“ teatre nuskambėjusi Sergejaus Malovo parengta programa iš Niccolò Paganini kūrinių, taip pat Nacionalinėje filharmonijoje Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto surengtas Ludwigo van Beethoveno sonatų violončelei ir fortepijonui vakaras. Balandžio 12 d. vėlgi „Vaidilos“ teatre koncertavo smuikininkas Dima Tkačenka (Ukraina), atlikęs Johanno Sebastiano Bacho kūrinius smuikui solo.

Svajonės teismas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.

Šokio spektaklis „Žizel“

Adolphe Adam baletas „Žizel“ yra vienas gražiausių romantinių baletų istorijoje. Pirmą kartą parodytas 1841 m. Paryžiuje, baletas iki šiol išlieka vienas populiariausių bet kurio teatro repertuare, o pagrindinis Žizel vaidmuo yra kiekvienos balerinos svajonė.

Debesys iš galvos krenta

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Aktoriai medžioja „Lokį“

Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.

Ieškome dialogo skubėdami žaisti tekstu

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, pamatytus vaizdinius, išgirstas ar kilusias idėjas, galimas daiktas, užgoš paprasčiausia buitis ir su ja susiduriantys žmonės. Pamenu, gana skeptiškai žiūrėjau į kone euforiškus jaunųjų teatralų pasisakymus po praėjusiais metais vykusio festivalio. Atrodė, kad geri jų įspūdžiai labiau kilę dėl naujų pažinčių ir net kažkokio keisto pasitenkinimo savimi, o ne bendros kūrybos džiaugsmo. Bet galbūt šie dalykai vienas nuo kito ir negali būti atsiejami.

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.

Pamoka ar pramoga?

Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.

Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.     

PUSLAPIS
43

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”