Autorius: Ieva Tumanovičiūtė
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVIII)
Šį laišką rašyti provokuoja ką tik Vilniaus senajame teatre matytas Jokūbo Brazio spektaklis „Kaligula“. Tiksliau, tai – tik pretekstas aptarti mokytojo ir mokinio santykį, kurį vis intensyviau išgyvenu žiūrėdama Brazio spektaklius. Maniau, kad Brazio „Žuvėdra“ (Oskaro Koršunovo teatras (OKT), 2022), rodoma toje pačioje erdvėje ir kuriama tokiomis pat „nuogomis“ priemonėmis kaip Oskaro Koršunovo „Žuvėdra“ (OKT, 2014), yra apgalvotas žingsnis – mokinio mokytojui mestas iššūkis ar veikiau tam tikras akibrokštas, stengiantis nutildyti senąją ir prakalbinti naująją „Žuvėdrą“. Tik nužudydamas savo mokytoją gali išsilaisvinti iš jo įtakos. Rodėsi ir kad „Equus“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2022) tėra tas mėginimas ištrūkti iš nujaučiamos Koršunovo įtakos, nesąmoningai cituojant ar pačiam bandant atlikti senųjų Koršunovo spektaklių triukus.
Ieva Tumanovičiūtė
Emancipacijos nepaliestos
„Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ Vilniaus senajame teatre
Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVII)
Po vakarykštės Igno Jonyno spektaklio „Sūnus“ premjeros Jaunimo teatre dar ir šiandien kyla daug klausimų dėl teatrinės raiškos ir turinio santykio. Juk šis nėra tik „apie ką“ ir „kaip“, o kur kas giliau – jis kuria ryšius tarp aktoriaus ir personažo, tarp aktoriaus ir žiūrovo.
Ieva Tumanovičiūtė
Subtilus pragaras
Spektaklis „Kiti“
Naujausias aktoriaus Dariaus Gumausko režisuotas spektaklis „Kiti“ (VšĮ „Darbininkai“, 2023) nepanašus į prieš tai buvusius – asmeninėmis, dokumentinėmis patirtimis ir mokslu paremtą kūrinį „Mongolija“ (VšĮ „Darbininkai“ ir Oskaro Košunovo teatras (OKT), 2019) apie Dauno sindromą turinčius žmones, visuomenėje matomus rečiau, nei taip turėtų būti, tikroviškomis patirtimis persmelktus „Emigrantus“ (VšĮ „Darbininkai“ ir „Sirenos“, 2020) pagal Sławomiro Mrożeko pjesę bei psichologinę tėvo ir dukters dramą „Detoksikacija“ (OKT, 2021). „Kiti“ išsiskiria išraiškos priemonių subtilumu – ypač Erikos Vizbaraitės sukurtu choreografiniu elementu. Kulminaciniai Jeano‑Paulio Sartre’o pjesės „Užsklęstos durys“ (1944, į lietuvių kalbą išvertė Laima Rapšytė, 1993) momentai perteikiami remiantis ne psichologine vaidyba, bet judesiu ir choreografija, kuri išplečia prasmių ribas ir suteikia kūriniui elegantišką stilių.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XVI)
Metams baigiantis daugelis kritikų savo metų teatro geriausiuose paminėjo Milo Rau spektaklį „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“. Vien tai, kad „Sirenoms“ pavyko prisikviesti Rau į Lietuvą, yra didžiulis pasiekimas visai teatro bendruomenei. Tačiau galvodama apie šį spektaklį žinau, kad jis man paliko daugiau klausimų nei emocijų. Galbūt dokumentinis teatras ir turi žadinti mintis, o ne jausmus, nes dokumentinio spektaklio forma tam tikra prasme tampa ir jo turiniu. Tokiu atveju dokumentika teatre yra ne pretekstas kalbėti tam tikra tema, o priešingai – pati kalbėjimo prasmė. Kai forma dominuoja, o turinys, įprastu atveju turintis kurti formą, lieka tik žodžiais, spektaklis nepasiekia tos apibendrintos prasmės, kuri net ir svetimą ar itin lokalaus turinio kūrinį priverčia išgirsti kalbant asmenišku ir kiekvienam žiūrovui artimu balsu.
Ieva Tumanovičiūtė
Dideli siekiai
„Neištikimoji“ Vilniaus mažajame teatre
Ankstesniame Vilniaus mažojo teatro (VMT) spektaklyje pagal Ingmarą Bergmaną „Dvasiniai reikalai“ (rež. Kirilas Glušajevas, 2017) sekama autoriumi. Į jo tekstą įsijaučianti aktorė Gintarė Latvėnaitė teatrališkai perteikia vidinį beprotybės apimtos veikėjos pasaulį. Autoriumi taip pat besąlygiškai pasitikima ir į psichologinę vaidybą susitelkiama Vytauto Rumšo režisuotuose spektakliuose „Intymūs pokalbiai“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2016), „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ (LNDT, 2019) ir „Rudens sonata“ („Meno fortas“, 2021). Naujame VMT spektaklyje pagal Bergmaną „Neištikimoji“ (premjera įvyko gruodžio 8 d., koprodiuseris VšĮ „Darbininkai“) režisierius Naubertas Jasinskas autoriumi suabejoja. Pokalbiai prieš premjerą žadino lūkesčius, kad su Bergmanu ir jo kūriniu bus diskutuojama. Užmojis įdomus, bet ar pavyko?
Ieva Tumanovičiūtė
Jautrumas grožiui ir skausmui
„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Stebint per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukurtus ir festivaliuose pristatomus dokumentinio teatro spektaklius neretai kyla meno, suvokiamo kaip ilgai ir nuosekliai tobulinamų įgūdžių bei idėjų dermė, ilgesys. Kai kurie silpnesni dokumentinio teatro pavyzdžiai labiau primena socialiai atsakingus projektus nei meno kūrinius. Tarkim, kartais dėl juose dalyvaujančių neprofesionalių aktorių susidaro estetinio ribotumo ar mėgėjiškumo įspūdis. Ne veltui vienas iš šios krypties Europos teatro kūrėjų Milo Rau savo darbuose kartu su politiškai aktualiomis problemomis apmąsto ir paties teatro raiškos galimybes, įtraukdamas meno ir jo istorijos žinias bei kontekstą.
Ieva Tumanovičiūtė
Skausmas dėl neteisybės
„Teiresijo krūtis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Režisierės Lauros Kutkaitės spektaklis „Teiresijo krūtis“ – tarsi į sceną perkelta sąmonė, kurioje susiduria skirtingų balsų ir vaizdinių nuotrupos. Tai, kas tikrovėje atrodo siurrealu, yra sąmonės realybė. Kaip ir visuomenėje, šioje individualioje ir kartu kolektyvinėje sąmonėje aidi įvairių balsų, kurie nori būti išgirsti, šauksmai – spektaklyje praktiškai ir simboliškai naudojamas garsą stiprinantis megafonas. Kokia šios sąmonės, pirmą kartą Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Mažojoje salėje parodytos lapkričio 17 d., būsena? Ji kenčianti, liūdna, pikta, kovojanti su svetimomis fantazijomis, dėl prieštaravimų patirianti nuolatinę įtampą. Tokia sąmonė girdi ne tik save, bet ir kitus, dažniausiai nuvertinančius ir kritikuojančius balsus.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XV)
Ruduo prasidėjo lengvais spektakliais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jo Strømgreno „Ruletė“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023) yra labiau „vienkartinis kūrinys“, palyginti su jo „Durimis“ (LNDT, 2018). „Ruletės“ prasmės tiesmukesnės nei poetiškųjų „Durų“, kuriose abstrakčių, prasmes išplečiančių choreografijos elementų buvo daugiau, kaip ir tavo apibūdinamo jausmo, kad kūrinyje „slypi kažkas kur kas daugiau, nei mums parodoma“. Nors „Ruletė“, palyginti su „Durimis“, stokoja gylio, nesakau, kad nenorėčiau jos pasižiūrėti dar kartą.
Ieva Tumanovičiūtė
Arti aktorių
„Dviejų Korėjų susijungimas“ Vilniaus senajame teatre
Išeiti iš spektaklio šypsantis – vienas iš variantų, kaip teatras gali paveikti žiūrovą, apvalydamas jį per juoką, suteikdamas palengvėjimą. Ne kiekvienai komedijai pavyksta prajuokinti nešiurkščiai ir skoningai. Pasitaiko, kad, daugumai kvatojant, kažkam nejuokinga arba krizena vienas, kai kiti tyli. Juokas parodo žiūrovo bendrystę su kūrėjais ir sėdinčiaisiais aplink – jis suartina su kitais. Nekomerciniame dramos teatre juokas – slidus dalykas, keliantis abejonę, ar kūrinys nėra tik pramoga, jei jau taip smagu. Kur yra riba ir koks humoras – geras? Tai nustatyti sunku, lengviau pajusti.
