Autorius: Ieva Tumanovičiūtė

Antroji „varniukų“ karta

Kelias aukštąsias mokyklas kasmet baigiančių vaidybos studentų skaičius yra per didelis ir dalis merginų bei vaikinų niekada neįsilies į Lietuvos teatro lauką, bet ir šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigia trys aktorės ir penki aktoriai. Antrą kartą režisierius Gintaras Varnas išleidžia vaidybos studentų kursą, kurį, kaip ir pirmąjį (Vidas Bareikis, Elzė Gudavičiūtė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Indrė Lencevičiūtė, Marius Repšys, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė), ruošė vadovaudamasis principu: „nerengti bedarbių“. Pirmą kartą jam tai pavyko, o LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche gegužės 21–27 d. pristatyti septyni diplominiai darbai žada, kad sėkmė gali pasikartoti. Antroji „varniukų“ aktorių karta – Arnas Ašmonas, Aurimas Bačinskas, Balys Ivanauskas, Jovita Jankelaitytė, Adomas Jasiukėnas, Dovilė Kundrotaitė, Gytis Laskovas ir Adelė Šuminskaitė – įrodė, kad gali kurti ir antikinių tragedijų herojus, ir šiuolaikinės dramaturgijos veikėjus, ir tiesiogiai bendrauti su publika, nesislėpdami už personažų.

Nuo septynių iki trisdešimties minučių

Trumpametražio kino žiūrėjimo patirtį geriausiai apibūdina žodis „įvairovė“. „Kino pavasaryje“ pasižiūrėti trisdešimt du „Trumpo konkurso“ filmus galima per vieną ilgą naktį arba per penkias dienas teminiuose seansuose: „Trileris“, „Vaikai“, „Šeima“, „Jausmai“ ir „Svajonė“. Didžioji dalis Vidurio ir Rytų Europoje sukurtų trumpametražių filmų – vaidybiniai, tačiau kiekvienoje šešių ar septynių filmų grupėje yra ir dokumentinio bei animacinio kino.

Trumpiausias septynių minučių konkurso filmas – ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ pristatomos latvių režisierės Lailos Pakalniņos „Sapnas“ (Latvija, 2016) – gali pasirodyti ilgiausias, nes kamera fiksuoja tikrąjį laiką ir sujuda tik kartą. Nespalvotame kadre rodomas apsnigtas namas, į kurį retkarčiais užsuka žmonės, matomi tik įeinantys ir išeinantys, kas vyksta viduje – paslaptis. Tai parduotuvė, kaip paaiškėja, esanti prie valstybės sienos. Kitas vieno kadro dokumentinis filmas „Sienos“ (rež. Damjan Kozole, Slovėnija, 2016) verčia įsižiūrėti. Tuščiame vingiuojančio kelio peizaže niekas nevyksta, kol dešinėje pasirodo žmonės – keli, grupė, minia. Jų vis daugėja ir jie artėja prie kameros. Iš aprangos, daiktų nešulių aiškėja, jog tai pabėgėliai. Moterys, vyrai, vaikai (kartais pamojantys kamerai) ir kariai eina bei pradingsta už kadro ribos, kuris finale, kaip ir pradžioje, lieka tuščiu peizažu. Kiek pabėgėlių praėjo per dešimt minučių? Keli šimtai, tūkstantis?

Pamoka ar pramoga?

Lietuvoje garbinamas krepšinis – retas reiškinys teatre. Krepšinį išmano daugelis, jis vienija tautą, sukelia teigiamas emocijas, net jeigu netampama čempionais. Krepšinio galima nemėgti, kaip ir „Eurovizijos“, bet šie renginiai atspindi visuomenės pomėgius ir poreikius. Teatre krepšinis virsta tarsi kalba, kurios žodžių deriniais galima prabilti sudėtingomis temomis ir laimėti – įtikinti kitaip mąstančius. Kovo 17, 18, 19 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre įvyko spektaklio „Žalgirės“ premjera, kurį, perfrazuojant Bertolto Brechto straipsnio pavadinimą, galima apibūdinti kaip pramoginį pamokomąjį teatrą. Spektaklio kūrėjų tikslas kilnus – mažinti visuomenėje tvyrančią neapykantą, patrauklia forma – sujungiant krepšinį ir komedijos žanrą – vaizduoti įvairių seksualinių orientacijų moteris.

Lietuvoje rodyti queer (neheteroseksualios orientacijos) asmenų patirčių persmelkti Krzysztofo Warlikowskio spektakliai. Apie homoseksualių vyrų patirtis lietuvių teatre kalbėta, pavyzdžiui, Gintaro Varno spektakliuose „Tolima šalis“ (2001), „Publika“ (1997, 2010), „Tiksinti bomba“ (2012). Tačiau lesbietės, biseksualios ar transseksualios moterys lietuvių teatro kūrėjų darbuose iki šiol nebuvo reprezentuotos. Vilčių suteikė rudenį LMTA Balkono teatre vykęs Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesės „Žalgirės“ skaitymas, bet, kaip yra nutikę ne kartą, spektaklis jų nepateisino. „Žalgirės“ – komedija su fantastikos ir absurdo elementais, kurioje pasakojama apie moterų mėgėjų krepšinio komandą „Žalgirės“, dalis jos narių priklauso LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) bendruomenei. Pjesę skaitė ne tik aktorės, bet ir „Žalgirių“ prototipo „Gender Wrongs“ moterų mėgėjų krepšinio komandos narės. Į tipizuotus komedijos personažus neprofesionalės sugebėjo pažvelgti jautriau nei aktorės spektaklyje. Pjesės skaitymas „perspėjo“ būsimus spektaklio kūrėjus apie pavojų: neatsargus režisieriaus ar aktorių žingsnis, ir veikėjos bei jų dialogai gali tapti klišių ir stereotipų rinkiniu. Skaitymo ir spektaklio variantai parodė, kad veikėjas galima interpretuoti skirtingai. Skaityme už komiškų tipažų prasiskverbė dokumentinė patirtis ir autoironija, spektaklyje dauguma veikėjų virto vieno bruožo šaržais, už kurių dingo ir aktorių asmenybės.     

Septynios aktorės ir herojės

Yra spektaklių, kuriuos žiūri kaip paveikslus. Tokius geriausia stebėti iš šeštos ar dar tolimesnės eilės, kad į regos lauką patektų visa scenos erdvė. Tada jau nematai aktorių veidų, bet stebi spalvų, šviesų ir mizanscenų kaitą. Nugara šiurpsta nuo vaizdų kaitos ir apima estetinio pasitenkinimo drebulys. Yra spektaklių, kuriuose susitinki su aktoriumi tête-à-tête, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo „Dugne“ ar „Žuvėdroje“. Šie spektakliai pavertė nieko bendro su tradicine scena neturinčią OKT Studiją ypatinga erdve. Siaura, ilga, buvusi biuro patalpa tapo tikrų ir intymių susitikimų vieta, kur kovo 11, 12 d. įvyko spektaklio „Terapijos“ premjera. Septynios aktorės susitiko su žiūrovais tokiu atstumu, kuris neleidžia meluoti.

Skirtingų teatro mokyklų patirčių jungtis

„Jei teatras yra erdvė, kurioje įsivaizduojame, koks galėtų būti pasaulis, tai teatras yra ir laboratorija, kurioje kondensuojasi ir yra sintetinamos visuomeninės problemos“, – skelbiama projekto „Vaidyba ir tapatumas. Performatyvumas ir paveldas“ („Playing Identities, Performing Heritage“) manifeste. Projektas yra ES programos „Kūrybiška Europa“ dalis, jame dalyvavo keturios aukštosios teatro mokyklos, du universitetai ir penkios Europos šalys, tarp jų – Lietuva bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Projekto metu buvo sudarytos keturios tarptautinės kūrybinės grupės, kurios analizavo skirtingas, bet su naująja Europos tapatybe susijusias temas.

 

Kūrybinis procesas vyko 2015–2016 metais. LMTA vaidybos studentai Mantas Barvičius, Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Iveta Raulynaitytė kartu su Barselonos teatro instituto jaunuoju režisieriumi Sadurní Vergés, analizuodami seksualinių bei tautinių mažumų netolerancijos problemas Lietuvos kontekste, tyrinėjo temą „Tapatybė ar mirtis?“. Grupės meninio tyrimo rezultatai buvo pristatyti Vilniuje. LMTA teatro režisierius Povilas Makauskas vyko į Barseloną ir kartu su Barselonos teatro instituto aktoriais kūrė spektaklį „Disconnection“, kurio premjera įvyko 2016 m. vasarą šiuolaikinių menų festivalyje „Kilowatt“ (Italija), pristatant projekto rezultatus. O šių metų vasario 9, 10 d. „Disconnection“ svečiavosi LMTA Balkono teatre.

Nestovėjo susikibusios už rankų

Oro uostuose, stotyse kartu laukia svetimi žmonės, užsisklendę savyje, panirę į telefonus, laikraščius ar apmąstymus, juos jungia išrikiuotos suolų eilės ir traukinio ar skrydžio numerį pranešantis balsas. Laukti stotyje prieš kelionę kažkodėl smagiau nei grįžtant atgal. Gintaro Varno režisuoto spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ vieni veikėjai išvyksta, kiti grįžta, bet prieš tai visi susitinka tarpinėje stotyje, kad galutinai išsiskirtų. Teatras taip pat primena „tarpinę“ erdvę. Vasario 10, 11 d. Valstybinio jaunimo teatro fojė svetimi žmonės kartu laukė spektaklio, vėliau susiradę biliete nurodytą kėdę (nors teatre visos vietos „prie lango“) kartu „skrido“, bet, kitaip nei lėktuvui nusileidus, spektakliui pasibaigus kiekvienas atsidūrė skirtingame mieste.

 

Spektaklio veikėjai, kuriuos stebime pro langą, taip pat gyvena kiekvienas savo karalystėje, savo susikurtoje pasakoje, kur patys sau skiria karalienės ar karaliaus, o gal net ir Dievo vaidmenį. Na, bent aukščiausio teisėjo, – tikrai. Kiekvienas herojus save išteisina, o kaltina kitus. Apmaudu, kai kiti nenori paaukoti savo svajonės dėl tavo iliuzijos, bet taip jau būna ir dar, kaip teigia Henriko Ibseno dramos herojai, „visus bent kartą gyvenime „pervažiuoja“ (svarbu, kaip greitai sugebėsi pakilti)“ ir „viskas priklauso nuo požiūrio“. Spektaklis, beje, – taip pat.

Lenkų teatro pragaras

Pagrindinė „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) festivalio dalis – konkursinė lenkų programa „Inferno“ („Pragaras“) – pristato dešimt svarbiausių 2015/2016 m. sezono premjerų. Man teko matyti keturias, – visų jų kūrėjai sutartinai bėrė druską ant visuomenės žaizdų, bandydami atsakyti į klausimą: kas mes esame? Režisieriaus Paweło Miśkiewicziaus spektaklis „Prašytojai“ pagal Elfriedeʼs Jelinek tekstą prasideda dviejų nelegalių imigrantų Fadulo ir Elisijo dialogu, atkeliavusiu iš Deos Loher pjesės „Nekalti“, kurią režisierius statė prieš dvylika metų. Į „Prašytojus“ įterpta ir spektaklio „Nekalti“ įrašo ištrauka – Fadulo ir Tobulybės susitikimo scena, kurią tie patys aktoriai pratęsia šiandien, po dvylikos metų, pabėgėlių problemai Europoje pasiekus apogėjų.

 

Aštuoniolikos oranžines gelbėjimosi liemenes vilkinčių aktorių choras artėja prie žiūrovų, aktoriai stovi ant metalinio „plausto“, kuris susijungia su dešinėje pusėje ir avanscenoje esančiais takais, – didžioji scenos dalis yra užlieta vandens. Kiek vėliau aktoriai nužengia į žiūrovų salę, kad „pasinaudotų“ biotualetu (festivalio žiuri apdovanojo Barbarą Hanicką už geriausią scenografiją). Jelinek tekstą aktoriai išsako choru, vėliau išsiskiria individualūs balsai, bet dažniausia scenoje regime vienalaikiškai, bet skirtingai veikiančių aktorių būrį, jų balsams ir judesiams akompanuoja muzikantai. Režisierius konstruoja vyksmą scenoje tarsi eksperimentinės muzikos kūrinį, kuriame kylant įtampai daugėja balsų ir veiksmų, o susilieję į kakofoniją jie vėl nuslūgsta. Trijų valandų spektaklis – tarsi pyragas su įvairių rūšių džiovintais vaisiais, o pastarųjų tiek daug, jog jų gausa „atbukina“ skonio receptorius. Net per pertrauką veiksmas tęsiasi – scenoje aktorius sako monologą, teatro koridoriuje vyksta performansas. Nors eksperimentinė dvasia nuteikia palankiai, Miśkiewicziaus „Prašytojai“ dar kartą patvirtino, kad abstrakcijomis kalbėti pabėgėlių tema sunku, nes daug geriau veikia konkretūs faktai ir skaičiai, o apibendrinti kaltinimai tik dar labiau atskiria autentiškas pabėgėlių patirtis ir visuomenę, palikdami ją „nekaltą“.

Lenkų teatro skaistykla ir rojus

„Lenkija dar nepražuvo, kol teatras gyvas“, – skelbia 9-ojo tarptautinio teatro festivalio Krokuvoje „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) šūkis. „Kas mes esame? Mes – menininkai, mes – žiūrovai, mes – lenkai, mes – europiečiai. Ir kuo galime tapti?“ – klausia gruodžio 8–17 d. vykusio festivalio meno vadovas Bartoszas Szydłowskis. Atsakymų į klausimus kūrėjai ir žiūrovai ieškojo trisdešimt keturiuose teatriniuose įvykiuose, iš kurių teko dalyvauti devyniuose, – daug ar mažai? Pakankamai, kad tarčiau, jog „Sirenose“ matytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“ išliko paveikiausiu sezono spektakliu, tačiau tai nesumenkina „Boska Komedia“ festivalio patirčių. Kelionę pradėsiu nuo „Purgatorio“ („Skaistyklos“) – ypatingų ir papildomų renginių – programoje dalyvavusio tarpdisciplininio kūrinio „Wyspiańskis išlaisvina“ (kuratorius Szydłowskis).

 

Skirtingose Juliuszo Słowackio teatro Krokuvoje erdvėse buvo pristatyti septynių menininkų kūriniai. XIX a. pabaigos teatro pastato eksterjeras ir interjeras atliepia Paryžiaus operos architektūrą ir dizainą. Veiksmas prasideda lauke, kur teatro fasado užrašą „nacionalinis“ bent trumpam pakeičia žodis „nepriklausomas“, tapęs pagrindine vakaro tema – laisva variacija Stanisławo Wyspiańskio pjesės „Išlaisvinimas“ (1902) motyvais. Pirmasis per šią klajonę išsilaisvina teatro žiūrovas, nes jo žvilgsnio nevaldo režisierius, jo minčių neatakuoja aktorių emocijos, – kiekvienam suteikiama laisvė tiesiog būti ir rinktis, kaip ir kiek dalyvauti. Tarp kolonų, paauksavimų, raudono laiptų kilimo – tarp eklektiško neorenesansinio ir neobarokinio spindesio – galima sukurti demokratišką atmosferą, kurioje skirtingi menininkai atskleidžia ne tik lenkų teatro istorijos faktus, bet ir minties apie teatro meno misiją Lenkijoje raidą.

Du broliai

Kaip sako vienas Antono Čechovo personažas: „Žmogaus viskas turi būti gražu: ir veidas, ir drabužiai, ir siela, ir mintys.“ Spektaklyje „Gyvūnas (Ku Kū)“ Astrovo žodžius kartoja kaimo mokytojas, nes jį taip mokė mama. „Treniruojančio sielą“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezono premjera Nr. 2 įvyko lapkričio 5 ir 11 d. Mažojoje salėje. Jaunos latvių dramaturgės Agneses Rutkēvičos pjesę režisierius Rolandas Atkočiūnas papildė čechoviškais motyvais ir trys seserys virto dviem broliais, kurie nė iš tolo neprimena nuobodulio kamuojamų inteligentų, tačiau „Gyvūno (Ku Kū)“ personažuose kartkartėmis aidi vaitojantis dėdės Vanios balsas, žadantis, kad niekas nepasikeis, – šviesesnės ateities iliuzijos negrįžtamai prarastos.

 

Agneses Rutkēvičos pjesė „Gyvūnas“ (2012) – dokumentinė, anot dramaturgės, dar ir šiandien tebegyvena brolių Karlio ir Janio prototipai. Nyksta kaimas, žlunga gyvenimai, personažai balansuoja ties bedugnės kraštu: ristis į dugną ar ne? Būti ar nebūti? Degraduoti ar vis dėlto ne? A. Rutkēviča kolekcionuoja žmogiškumo apraiškas savo personažų gyvenimuose, kurios reiškiasi (ir tuoj pat pranyksta) pastangomis mylėti ir noru siekti – gerinti aplinką ir tobulėti pačiam. Kas gali suartinti kaimo brolius ir miestietę, radijo laidos vedėją? Praradimas – motinos netektis. Spektaklyje režisierius akcentuoja mirusios motinos prisiminimo svarbą broliams – jos taškuota suknelė pagarbiai saugoma spintoje tarsi altoriuje, – visa, kas susiję su motina, – šventa. Gal todėl broliai, nors vis labiau konfliktuoja, neperžengia kraštutinės ribos, nes motinos meilės prisiminimas palaiko jų žmogiškumą. „Šis spektaklis – apie Mamą. Mamas. Apie tai, kokius stresus išgyvename po jų netekties. <...> Jie visi ieško tos prarastos motiniškos meilės. Prisilietimo“, – tokius R. Atkočiūno žodžius galima perskaityti spektaklio programėlėje.

Teatras – gyvenimo dalis

„Sirenos‘16“ turėjo dvi pakilimo bangas ir trumpą atoslūgį. Tryliktojo Vilniaus tarptautinio teatro festivalio pradžia buvo svarbi lietuvių teatro kūrėjams ir užsienio svečiams. Antrosios „Sirenų“ dalies – tarptautinės programos – nekantriai laukė teatru besidomintys Lietuvos žiūrovai. Viltis buvo verta. Įsitikinau, kad teatras vis dar pajėgus tapti gyvenimo įvykiu, o ne tik teatro profesijos atstovo darbotvarkės įrašu. Kad diskusijos gali tęstis ilgiau nei cigaretės dūmas po spektaklio, o pokalbiai – persikelti už teatro ribų ir tapti kasdienybės dalimi, kurioje kiekvienas atskirai ir visi kartu mąstome apie save ir supantį pasaulį bei, kaip skelbia „Sirenų“ šūkis, – „kuriame žinias“.

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”