Barbora Šulniūtė sukūrė scenografiją tokiems spektakliams kaip „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ (rež. Kamilė Gudmonaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, „Operomanija“, 2023), „Ха́tа – Zuhause“ (rež. Gudmonaitė, „Münchner Kammerspiele“, 2023), „Medėja“ (rež. Gudmonaitė, Freiburgo teatras, 2022), „Guašas“ (rež. Adomas Juška, Jaunimo teatras, 2022), „Jaudulys“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT) ir „Meno alchemija“, 2022), „Portalas“ (rež. Mantas Jančiauskas, Oskaro Koršunovo teatras, 2021), „Ledynai“ (rež. Gudmonaitė, Estijos „Vaba Lava“ teatras, 2020), „Panika“ (rež. Gudmonaitė, NKDT, 2019), „12 gramų į šiaurę“ (rež. Špilevojus, Vilniaus mažasis teatras, 2019), „Errorai“ (rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija, 2018) ir kt.

Labai gaila, kad kovo 14 d. vakarą neteko būti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT), kur prieš spektaklį buvo pagerbtas Lietuvos choreografas Vytautas Brazdylis – jam suteiktas LNOBT garbės solisto emerito vardas. Nuoširdžiausi sveikinimai menininkui ir pedagogui, tolygiai dėmesio skyrusiam ir tebeskiriančiam tiek baleto paveldui, tiek naujiems ieškojimams! Tačiau kelionė į Dresdeną buvo suplanuota gerokai anksčiau. Didingame architekto Gottfriedo Semperio operos rūme, kuris beveik visiškai supleškėjo per Dresdeną nusiaubusį bombardavimą 1945 m. vasarį ir po atstatymo buvo atidarytas 1985-ųjų vasario 13 d. (tad kitais metais bus minimas teatro atstatymo 40-metis), kovo 14 d. vykusioje spaudos konferencijoje pristatytas 2024 / 2025 metų sezonas.

Laimis Roslekas – baleto artistas, 2005 m. baigęs Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės prisijungė 2004 metais. Sukūrė tokius vaidmenis kaip Droselmajeris balete „Spragtukas“, Radža Dugmanta balete „Bajaderė“, Paša Saidas balete „Korsaras“, Tėvas Lorenco balete „Romeo ir Džuljeta“, Ginklanešys balete „Žizel“, Vilkas balete „Miegančioji gražuolė“, Kasandras balete „Arlekino milijonai“, Kapitonis balete vaikams „Daktaras Aiskauda“, Pomidoras balete vaikams „Čipolinas“, Profesorius balete vaikams „Užburtos akys“ (choreografė Edita Stundytė, 2022) ir kt. Nuo 2014 m. vadovauja LNOBT profesinei sąjungai.

Kūrybinių industrijų centre „Tech Arts“ parodytas Vyčio Jankausko šokio teatro ir paties choreografo naujausias darbas kontakto su žiūrovais ieško ne jausminiais išgyvenimo, bet intelektiniais suvokimo kanalais. Daugelis šiuolaikinio teatro menininkų savo kūrinius ima konstruoti ieškodami pagalbos filosofų ar mokslininkų veikaluose, išsamiai aiškina savo idėjas prieš premjerą, kūrybą grindžia ne meninio rezultato siekimu, bet pačiu kūrybos procesu. Neabejotina, kad į jį įsitraukę menininkai išgyvena nuostabių akimirkų, tačiau ne visi žiūrovai skuba pasiduoti šiems kūrybinės partnerystės džiaugsmams.

Andrea Canei – italų kilmės baleto šokėjas, Europos baleto mokyklos Amsterdame absolventas, prieš trejus metus prisijungęs prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) trupės. 2023 m. sukūrė pagrindinius vaidmenis baletuose „Čipolinas“, „Arlekino milijonai“ (2023) ir „Pradžioje nebuvo nieko“(choreografė Živilė Baikštytė, 2023).

Po Adolphe’o Adamo baleto „Korsaras“ premjeros, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvykusios 2018-ųjų pavasarį, šis prancūzų šokėjo ir choreografo Manuelio Legris kūrinys įgijo dar keletą sceninių pavidalų – buvo pastatytas Didžiajame teatre Varšuvoje (2020; čia, kaip ir Vilniuje, kelis spektaklius dirigavo Robertas Šervenikas) ir Milano Teatro alla Scala (2023; nuo 2020 m. Legris yra šio teatro baleto trupės vadovas).

Jau ne pirmą kartą svetingoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje svečiuojasi Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras, Rusijos karo veiksmų Ukrainoje išvarytas iš savo namų ir jau daugiau nei pusantrų metų priverstas klajoti po Europą. Pamatyti šią trupę skatino ne tik į Kauną atvežtas romantinio baleto šedevras – Adolphe’o Adamo „Žizel“, bet ir smalsumas: kaip svarbiausioje Kauno dramos scenoje sutilps baletas, kurio įtaigai reikšmingi ir scenografiniai, ir techniniai efektai, kaip spektaklis atrodys skambant įrašui. Tačiau pavyko išsaugoti svarbiausius estetinius šio ilgaamžio baleto akcentus, Antoninos Vasiljevos sukurta Žizel savitai ir jautriai pasakojo išdavystės ir atleidimo istoriją, Denisas Pančenko savo Albertui suteikė įdomių, nematytų detalių pirmame veiksme, mėgindamas įtikinti Žizel savo meile, o antrajame – akivaizdžiai atgailaudamas; įtaigų miškininko Hanso vaidmenį sukūrė Tarasas Kovšunas.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Ar kada svarstėte, nuo ko viskas prasideda? Nesvarbu kas: mūsų gyvenimas, rytas arba naktis, lietus arba kaitra. Ar dažnai pagalvojate, nuo ko prasidėjo Žemė, kokias „kalvarijas“ jai teko nueiti? Ar dažnai prisimename, kad esame homo sapiens? Į šiuos ir panašius klausimus bando atsakyti, tiksliau, bando juos priminti, naujausias Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro veiklos rezultatas – Antano Jasenkos baletas „Pradžioje nebuvo nieko“.

Stebint per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje sukurtus ir festivaliuose pristatomus dokumentinio teatro spektaklius neretai kyla meno, suvokiamo kaip ilgai ir nuosekliai tobulinamų įgūdžių bei idėjų dermė, ilgesys. Kai kurie silpnesni dokumentinio teatro pavyzdžiai labiau primena socialiai atsakingus projektus nei meno kūrinius. Tarkim, kartais dėl juose dalyvaujančių neprofesionalių aktorių susidaro estetinio ribotumo ar mėgėjiškumo įspūdis. Ne veltui vienas iš šios krypties Europos teatro kūrėjų Milo Rau savo darbuose kartu su politiškai aktualiomis problemomis apmąsto ir paties teatro raiškos galimybes, įtraukdamas meno ir jo istorijos žinias bei kontekstą.