Šokio dienoraščiai

Lapkričio 15 d.

„Žizel“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras)

Jau ne pirmą kartą svetingoje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje svečiuojasi Charkivo Mykolos Lysenko nacionalinis akademinis operos ir baleto teatras, Rusijos karo veiksmų Ukrainoje išvarytas iš savo namų ir jau daugiau nei pusantrų metų priverstas klajoti po Europą. Pamatyti šią trupę skatino ne tik į Kauną atvežtas romantinio baleto šedevras – Adolphe’o Adamo „Žizel“, bet ir smalsumas: kaip svarbiausioje Kauno dramos scenoje sutilps baletas, kurio įtaigai reikšmingi ir scenografiniai, ir techniniai efektai, kaip spektaklis atrodys skambant įrašui. Tačiau pavyko išsaugoti svarbiausius estetinius šio ilgaamžio baleto akcentus, Antoninos Vasiljevos sukurta Žizel savitai ir jautriai pasakojo išdavystės ir atleidimo istoriją, Denisas Pančenko savo Albertui suteikė įdomių, nematytų detalių pirmame veiksme, mėgindamas įtikinti Žizel savo meile, o antrajame – akivaizdžiai atgailaudamas; įtaigų miškininko Hanso vaidmenį sukūrė Tarasas Kovšunas.

Lapkričio 22 d.

„Bajaderė“ (Didysis teatras, Varšuva)

Zbigniewo Raszewskio teatro instituto Varšuvoje kvietimu teko dalyvauti tarptautinėje konferencijoje „The Tri-Seas – Theatre and Drama“ ir pristatyti šiuolaikinės Lietuvos šokio kultūros sceną – svarbiausias asmenybes, jų kūrinius, Lietuvos šokio infrastruktūrą ir ugdymo sistemą. Šios viešnagės dovana – apsilankymas Didžiajame teatre Varšuvoje, kurio prabangioje fojė nemaža ženklų, siejančių Lenkijos ir Lietuvos sostinių teatro ir muzikos kultūrą. Tarp tų ženklų – ir atminimo lentos režisieriui, aktoriui Wojciechui Bogusławskiui (1757–1829), kompozitoriui Stanisławui Moniuszko (1819–1872).

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) repertuare nebelikus Ludwigo Minkaus ir Marijaus Petipa baleto „Bajaderė“, buvo įdomu vėl jį pamatyti – juo labiau kad Varšuvoje rodoma kita šio spektaklio redakcija. Baletą pastatė garsi XX a. antrosios pusės Rusijos balerina Natalija Makarova, 1970-aisiais pasprukusi iš Sovietų Sąjungos ir savo kaip šokėjos, choreografės ir pedagogės karjerą tęsusi Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent čia, Amerikos baleto teatre, ji, remdamasi Petipa choreografija, 1980 m. pirmą kartą ir pastatė „Bajaderę“, kuri iki šiol konkuruoja su ne mažiau populiariu Rudolfo Nurejevo variantu; Varšuvos baleto repertuare „Bajaderė“ atsirado 2004-aisiais. Svarbiausias šių dviejų „Bajaderių“ skirtumas – Makarovos sukurtas ketvirtasis veiksmas, kuriame Radžos rūmuose vyksta Soloro ir Gamzati sutuoktuvės, pasirodo Nikijos šešėlis, dievai sugriauna rūmus, o apoteozėje Nikijos ir Soloro sielos susitinka.

Jadwigos Jarosiewicz scenovaizdis tapybiškai perteikė indišką baleto koloritą, nors Šešėlių scenai kurį laiką trūko paslaptingumo, šviesokame fone ryškėjo pagalbinės scenografijos detalės. Nikiją šoko Yuka Ebihara, Solorą – Patrykas Walczakas, Gamzati – Evelina Godunova, Auksinį dievą, kurio scena buvo perkelta į paskutinį veiksmą, – Marco Esposito. Bet nebuvo dramblio, LNOBT pastatyme dažnai sulaukdavusio aplodismentų. Įdomu, koks likimas jo laukia, jei spektaklis bus nurašytas?

Lapkričio 23 d.

Agnės Kuzmickaitės kolekcijos pristatymas

Visada įdomu aptikti baleto ženklų kituose kontekstuose – šiuolaikinės dailės kūriniuose, kalėdinėje parduotuvių vitrinų puošyboje, reklamose. Mados dizainerės Agnės Kuzmickaitės kolekcijos pristatyme, vykusiame Pirklių klubo salėje, baleto įvaizdis taip pat buvo naudojamas – teatralizuotą pasirodymą pradėjo Baltijos baleto teatro choreografės Marijos Simonos Šimulynaitės režisuotas etiudas: solistė Evelina Fokina, kurios kūno spalvos triko buvo gausiai nutūpę Kuzmickaitės signatūra tapę juodi drugeliai, atliko pas de deux su išdidintu pieštuku – menininko kūrybos instrumentu ir simboliu.

Gruodžio 1 d.

„Pradžioje nebuvo nieko“ (LNOBT)

Dėl asmeninių priežasčių teko matyti tik vieną iš premjerinių Antano Jasenkos baleto „Pradžioje nebuvo nieko“ spektaklių. Tai dar vienas buvusio LNOBT baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto projekto „Kūrybinis impulsas“ rezultatas, kurio pradžia – vieno veiksmo variantas, parodytas 2019 m. pavasarį baletų triptiko programoje. Dviejų veiksmų spektaklio muzika paliko labai gerą įspūdį dramaturgiškai suvaldyta temų, faktūrų, motyvų įvairove, o choreografės Živilės Baikštytės režisūrinis ir plastinis sprendimas pasirodė mažiau vientisas ir konceptualus nei pirmasis, vieno veiksmo variantas. Abejonių sukėlė ir vaizdinis sprendimas (dailininkė Giedrė Brazytė): nebylūs, masyvūs dekoracijų elementai scenos viršuje, kai kurie kostiumai (ypač plačios baltos Mėnulio, Mėnulio ir Saulės palydovų kelnės). Baletas suteikė progą pasirodyti jauniems LNOBT solistams – per premjerą Žmogaus ir Aušrinės vaidmenis atliko Imanolis Sastre’as ir Marija Kastorina; tikriausiai kitą sezoną bus galima susipažinti ir su antrąja sudėtimi – Andrea Canei ir Nora Straukaite.

Gruodžio 8 d.

„Eglė žalčių karalienė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras)

Valstybinio Klaipėdos muzikinio teatro organizuota konferencija „Muzika ir teatras Klaipėdoje: istorinės atodangos ir nūdienos kontekstai“ paskatino įdėmiau pažvelgti į Lietuvos uostamiesčio profesionalaus šokio kultūrą, kurios pradžia galima vadinti Jono Navakausko baletą „Baltasis vilkas“ – jį 1989 m. kovo 31 d. pristatė choreografas Elegijus Bukaitis ir dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė. Per tris dešimtmečius Klaipėda pastebimai praturtėjo tiek baleto, tiek šiuolaikinio šokio aspektais ir jau yra pajėgi konkurencingai dalyvauti visos Lietuvos kultūros kontekste. Vakare Žvejų rūmuose parodytas Eduardo Balsio ir Martyno Rimeikio baletas „Eglė žalčių karalienė“ leido susipažinti su nematytais pagrindinių vaidmenų atlikėjais: Eglę šokę Iryna Suslo, Žilviną – Yanas Malaki jausmingu šokiu perteikė mitinės meilės dramą.

Gruodžio 13–16 d.

„Arlekino milijonai“ (LNOBT)

Po pusmečio parodytas naujausias LNOBT repertuaro spektaklis – Riccardo Drigo „Arlekino milijonai“ – nuskambėjo šventiškai ir premjeriškai. Trys spektakliai buvo skirti Lietuvos baleto istorijai nusipelniusių asmenybių jubiliejams – Jadvygos Jovaišaitės šimtas dvidešimtmečiui, Aliodijos Ruzgaitės šimtmečiui ir Danieliaus Kiršio septyniasdešimtmečiui. Į Londoną (English National Ballet) išvykus vienam iš Arlekinų Edvinui Jakoniui, o į Lozaną (Béjart Ballet Lausanne) dviem Pjero – Jeronimui Krivickui ir Zsoltui Venceliui Kovácsui bei Pjeretei – Gohar Mkrtchyan, jų vietas užėmė kiti LNOBT solistai. Raiškiu, ištvermingu šokiu, niuansuota vaidyba nudžiugino Igno Armalio Arlekinas, puikiai asistavęs nuostabiai Kolombinai – Marijai Kastorinai (gruodžio 13 ir 16 d.); daug žavingų akimirkų buvo debiutiniame Andrea Canei-Arlekino ir Julijos Stankevičiūtės-Kolombinos spektaklyje (gruodžio 15 d.): aiškiai juntamas ir partnerystės jausmas, ir solistų mėgavimasis artistinėmis bei choreografinėmis situacijomis, į kurias patenka jų personažai. Po spektaklio Canei savo feisbuko paskyroje galantiškai padėkojo partnerei: „Sunku išreikšti žodžiais, koks dėkingas esu už šią galimybę, bet tai buvo tokia džiugi ir beprotiška patirtis, kuri mane daug ko išmokė. Labai dėkoju savo gražuolei Kolombinai už kartu praleistas akimirkas; negaliu sulaukti, kada vėl galėsiu sudainuoti keletą serenadų po Tavo balkonu!“

Jonui Lauciui (debiutinis Pjero vaidmuo) ir Norai Straukaitei (Pjeretė) „Arlekino milijonai“ – antroji „sceninė santuoka“ (po Anatolijaus Šenderovo ir Anželikos Cholinos „Dezdemonos“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre). Straukaitė išsaugojo ir dar labiau išryškino gudrios ir koketiškos herojės bruožus, o Laucius jam tinkantį danseur noble įvaizdį drąsiai pakeitė lėtapėdžio Pjero drabužiais ir atskleidė improvizacines, artistines savo talento puses (gruodžio 13 ir 16 d.). Visuose keturiuose spektakliuose Babešą temperamentingai šoko Danielis Dolanas, labai smagu buvo stebėti miminius Kasandro-Laimio Rosleko ir Leandro-Voicecho Žuromsko vaidmenis.

„Arlekino milijonuose“ buvo galima pastebėti ir naujuosius LNOBT trupės šokėjus: Saulę Jauniškytę, Saulę Stanytę (dviejuose spektakliuose ji gražiai įsijungė į Arlekino ir Kolombinos draugų kompaniją), Adrianą Klimaševskį ir Robertą Vaištarą – visi jie šiais metais baigė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, jau ne kartą yra atkreipę dėmesį ir mokyklos renginiuose, ir dalyvaudami LNOBT baleto spektakliuose. Trupę papildė keli šokėjai iš kitų šalių. Imogen Moss, 1999 m. gimusi Geteborge (Švedija), baigė Tring Park School for the Performing Arts Anglijoje, šoko Rumunijos nacionalinės operos (Jasai) baleto, Keiptauno miesto baleto, Kroatijos nacionalinio baleto (Splitas) trupėse. Federico Farina (g. 2003 m. Cernusco sul Naviglio netoli Milano) 2021 m. Baigė Teatro alla Scala akademiją, dvejus metus dirbo Varnos operos (Bulgarija) baleto trupėje. Abu šokėjus dalyvauti atrankoje paskatino įvairus LNOBT baleto repertuaras.

Gruodžio 22 d.

Kalėdinis triptikas (Šokio teatras)

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius tradiciškai šv. Kalėdas pasitinka ir metus palydi premjeriniu renginiu. Šiais metais tai trijų skirtingos stilistikos spektaklių rinkinys, parodęs šio skyriaus moksleivių gabumus ir šokio ugdymo įvairovę. Spektaklį „Viliojantys toliai“ pagal Fryderyko Chopino muziką pastačiusi choreografė Milana Komarova (Latvija) pasirinko abstrakčią šokio kalbą ir sukūrė jausminiu požiūriu paveikų, asociatyvų spektaklį. Iš santūrių judesių dėliojamas geometrizuotas keliolikos klasikinio šokio programos 10–12 klasių šokėjų scenas keitė iš sklandžių, vienas iš kito išplaukiančių judesių sukurti solo ir duetiniai epizodai, išryškinę solistų talentą.

Mąslias, minorines „Viliojančių tolių“ nuotaikas pakeitė Lietuvos šiuolaikinio šokio paveldo, choreografės Birutės Letukaitės spektaklio „Aseptinė zona“, fragmentas, atskleidęs šiuolaikinio šokio programos moksleivių artistinę brandą, o vakarą baigė „Kita valso istorija“ pagal Johanno Strausso muziką. Buvo įdomu matyti rekonstruotus XX a. antrosios pusės choreografo Vytauto Grivicko sukurtų epizodų fragmentus, kuriuos išradingai su savo sukurtomis scenomis sujungė choreografė Giedrė Zaščižinskaitė.

Konservatyviam žvilgsniui šiek tiek užkliuvo grafičiais išmarginta įžanginė projekcija, juodą lateksą primenanti kostiumų medžiaga, antroje divertismentinėje spektaklio pusėje naudojamas komikavimas, apsvaigusius kavalierius „nuduodančių“ vaikinų šlitinėjimas ir griuvinėjimas, tačiau spektaklis tiko šventiniam vakarui užbaigti ir sulaukė audringų žiūrovų plojimų.