Teatras
Ieva Tumanovičiūtė
Paguodai svarbu grožis
„Requiem“ Klaipėdos dramos teatre
Berniukas vardu Varna – pagrindinio Haruki Murakami romano „Kafka pakrantėje“ veikėjo, penkiolikmečio Kafkos Tamuros, vidinis balsas – sako: „Turi įveikti savo baimę ir pyktį <...>. Tegu ryški šviesa ištirpdo tavo širdies šaltį. Štai ką reiškia būti ištvermingam“ (p. 403). Apie tai kalba ir šiuo metu Niujorke bei Europoje dirbančio rusų režisieriaus Dmitrijaus Krymovo spektaklis „Requiem“, jo premjera gegužės 11, 12 ir 15 dienomis įvyko Klaipėdos dramos teatre. Čia prieš metus režisierius pastatė spektaklį „Fragmentas“, pasižymintį išraiškinga vizualine kalba, jautrumu grožiui, dailininko žvilgsniu bei Vakarų meno ir kultūros istorijos išmanymu.
Ingrida Ragelskienė
Paragauti žmogiškumo esmės
Łukaszo Twarkowskio spektaklis „The Employees“ Varšuvos teatre-galerijoje „Studio“
Viena svarbiausių eksperimentinių Lenkijos teatro scenų – teatras-galerija „Studio“ – dar 2023-iųjų sausį pakvietė į režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklio „The Employees“ premjerą. Man pačiai spektaklį pavyko pamatyti tik dabar ne tik todėl, kad kaip velnias kryžiaus iki tol vengiau daugiaprasmio Varšuvos simbolio – Kultūros ir mokslo rūmų, kuriuose nuo 1972 m. reziduoja teatras „Studio“, bet ir dėl visiškai dėsningai „The Employees“ tuoj pat ištikusios tarptautinių gastrolių karštinės. Olandija, Sakartvelas, Vokietija, Belgija, Čekija – šalys, kuriose jau parodytas stulbinančią teatrinę karjerą užsienyje darančio Twarkowskio naujausias darbas.
Ingrida Jankauskaitė
Ieškojimo aistra
Pokalbis su aktore Urte Povilauskaite
Aktorė Urtė Povilauskaitė sukūrė vaidmenis tokiuose Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose kaip „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2024), „Feromonai“ (rež. Jo Strømgrenas, 2023), „Jona“, (rež. Špilevojus, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, 2022) ir kt.
Ingrida Jankauskaitė
Įsijausti į kitų jausmus
Pokalbis su aktoriumi Jonu Baranausku
Aktorius Jonas Baranauskas sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fragmentas“ (rež. Dmitrijus Krymovas, Klaipėdos dramos teatras (KLDT), 2023), „Storas sąsiuvinis“ (rež. Jokūbas Brazys, KLDT, 2023), „Lost Lost Lost“ (rež. Michałas Borczuchas, KLDT, 2022), „Meilė“ (rež. Agata Duda-Gracz, KLDT, 2022), „Varovai“ (rež. Elmārs Seņkovs, KLDT, 2021), „Borisas Godunovas“ (rež. Janas Klata, KLDT, 2021), „Mūsų klasė“ (rež. Oskaras Koršunovas, KLDT, 2019), „Kalės vaikai“ (rež. Eimuntas Nekrošius, KLDT, 2018), „Akmenys jo kišenėse“ (rež. Gytis Padegimas, Kauno miesto kamerinis teatras, 2016) ir kt.
Ingrida Ragelskienė
Kas liks iš siurrealizmo šiuolaikiniame Lietuvos teatre?
„Orfėjas“ Vilniaus mažajame teatre
Balandžio 26 diena, penktadienis, dvi žalsvu pliušu aptrauktos klasikinių formų sofos vaidina Orfėjo svetainės baldus naujausioje Vilniaus mažojo teatro (VMT) premjeroje. Sofos atrodo solidžiai, turi ratukus, yra saikingai manevringos, jas lengvai pakelia du aktoriai, netgi galima atlenkti atlošus ir tada jos virsta sofomis-lovomis, ant kurių efektingomis pozomis gali išsipleikti Euridikė, Arklys ir net pats Orfėjas, svajingai bylojantis siurrealistiniais dramaturgo Jeano Cocteau tekstais. Todėl, jei reikėtų įvardinti, kas labiausiai sieja režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklio „Orfėjas“ sceninę būtį su dabartimi, su šiuolaikybe, nedvejodama nurodyčiau tas dvi žalias sofas, į VMT atgabentas iš tikrai neprasto baldų salono.
Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė
Iš mūsų vaidybų
Laiškai apie teatrą (XIX)
Ankstesniuose laiškuose mūsų išsakytą subtilaus teatro meno ilgesį man atliepė režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024). Šis kūrinys leidžia mėgautis teatrališkumu, kai aktoriai virsta neatpažįstamais personažais, kai tarsi suaugęs vaikas įsitraukti į pasakojimą, panyri į kitą laikmetį ir savitą scenos pasaulį. Pasigėrėjimą kelia kiekvienas tiksliai spektaklio meninę visumą atitinkantis Gintaro Makarevičiaus scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir grimo, Martyno Bialobžeskio muzikos bei aktorių vaidybos elementas.
Martynas Petrikas
Teatro kritika mokslinių interesų lauke
Rasos Vasinauskaitės monografija „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“
Lietuvių teatro kritika – ypatingas reiškinys. Chronologijos požiūriu rašyti teatrui ir apie teatrą lietuviškai imta anksčiau nei vaidinti ar režisuoti. Kritikos tekstų paliko įžymiausi visuomenės ir kultūros veikėjai (pvz., Jonas Basanavičius ar Juozas Miltinis). Jau tarpukario dvidešimtmečio (ir profesionalaus lietuvių teatro raidos) pradžioje nuolatinio recenzento publikacijos to meto dienraščiuose buvo įprastas dalykas. Per kiek daugiau nei šimtmetį lietuvių teatro kritika įgijo savitą kultūrą, istoriją ir tradicijas. Nepaisant to, kaip mokslinio tyrimo objektas ši veiklos sritis atrasta vėlai. Būta pavienių straipsnių, studentiškų darbų, tačiau sistemiška kritikos istorijos apybraiža pasirodo tik dabar – Rasos Vasinauskaitės „(Ne)pilkoji zona. Lietuvių teatro kritika 1920–1980 m.“ (Lietuvos kultūros tyrimų institutas, p. 528).
Daiva Šabasevičienė
Pasaulio lopinėlis tamsioje dėžėje
Monospektaklis „Bėgūnė“ Jaunimo teatre
Nors aktoriai svajoja apie sudėtingus, įdomius vaidmenis, retas kuris ryžtasi monospektakliui. Ši forma dažnai sudėtingesnė už kamerinius spektaklius, reikalauja ne tik išminties, kūrybingumo, bet ir literatūrinės medžiagos suvaldymo.
Ieva Tumanovičiūtė
Įsijausti į kitą
„Dviejų Korėjų susijungimas“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre
Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros.
Ingrida Ragelskienė
Kai vodevilis nevirsta tragedija
Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“ LNDT
Priklausau tai laimingai Lietuvos teatro žiūrovų kartai, kuriai pirma pažintis su Roger Vitraco dramaturgija atsitiko prieš dvidešimt septynerius metus, režisieriui Cezariui Graužiniui pasiryžus Nacionalinėje Vilniaus scenoje išsprogdinti jo „Meilės misterijas“ (1997). Todėl nuoširdžiai džiaugiuosi, kad nūdien yra gerais teatriniais tekstais degantis vertėjas Vincentas Klipčius. Dėl jo atsidavimo mums nereikėjo laukti 2028-ųjų, kai genialios pjesės šimtmečio proga galbūt kas nors būtų pagaliau sugalvojęs išversti Vitraco „Viktorą, arba Vaikus valdžioje“. Pjesė išties chrestomatinė, verta tuoj pat pakliūti į mūsų vaikų mokyklinius vadovėlius bent jau tam, kad viešojoje erdvėje nebekiltų batalijų dėl to, ar siurrealistas, ar dadaistas, o gal vis dėlto simbolistas buvo Vitracas.
