Teatras
Aktorė Urtė Povilauskaitė sukūrė vaidmenis tokiuose Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektakliuose kaip „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2024), „Feromonai“ (rež. Jo Strømgrenas, 2023), „Jona“, (rež. Špilevojus, 2023), „Sala, kurios nėra“ (rež. Špilevojus, 2022), „Laukys“ (rež. Olga Lapina, 2022) ir kt.
Būdama keturiolikos metų atlikote vaidmenį Juozo Miltinio dramos teatro spektaklyje „Tartiufas“. Kaip gavote tokį pasiūlymą? Ar tai paskatino rinktis vaidybos studijas?
„Tartiufe“ įvyko mano pirmas pasirodymas teatro scenoje. Režisierius Dainius Kazlauskas ieškojo dviejų paauglių, galinčių sukurti jaunas personažų versijas. Buvau atrinkta kartu su bendraklasiu. Šis spektaklis buvo ypatingas, o įdomus jo bruožas – atbula kelionė: siužetą vaidinome nuo pabaigos iki pradžios. Prireikė laiko, kol supratau, kaip vyksta repeticijos, kaip atlikti užduotis, su kuriomis pirmą sykį susidūriau, ir tiesiog kaip įsivaizduoti spektaklio formą, kuri buvo neeilinė. Mumis puikiai rūpinosi – nejautėme jokio spaudimo ar įtampos. Sukurta atmosfera buvo smagi ir džiugi, nors esu tikra, kad tai pareikalavo komandos pastangų, juk kūrybiniai procesai retai būna vien tik malonūs. Ar tai turėjo įtakos renkantis vaidybos studijas? Galima sakyti ir taip, nors tokį sprendimą lėmė kur kas daugiau priežasčių. Ankstyvos patirtys teatre palieka pėdsakų, todėl tai padarė įtaką. Pažintis su Juozo Miltinio dramos teatru simboliška, nes praėjus beveik dešimtmečiui čia sugrįžau.
Kaip prisimenate studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje laikotarpį?
Sunku keliais žodžiais apibūdinti mane taip stipriai formavusį gyvenimo tarpsnį. Per vaidybos studijas supratau, kad nieko nemoku, ir visko mokiausi iš naujo. Tikrai ne visi baigę šiuos mokslus apie juos atsiliepia vienodai, tačiau man tai buvo klampus ir sudėtingas laikotarpis. Pažinti vaidybą sunku, bet dar sudėtingiau pažinti save, savo silpnybes bei trūkumus, o kartais ir itin gražias savybes, kurios ima atrodyti kaip kliūtys. Tikrai verta pereiti visus išbandymus, ištirti savo emocines amplitudes ir kantrybės ribas. Prie viso to prisideda ir džiaugsmas kurti, atrasti, išmokti, matyti perspektyvą bei pasiekti rezultatą. Viską įprasmina meilė. Meilė žmonėms, kurie visą kelią ėjo kartu, meilė menui ir sau. Taigi, jeigu kažkas planuoja studijuoti teatro meną – pirmyn, drąsiai ir atvira širdimi.
Kokius skirtumus pastebėjote baigusi akademiją ir žengusi į profesionalią sceną?
Akademijoje turime privilegiją daug laiko (dažnai net pusę metų) skirti kuriamam vaidmeniui: galime nuo ryto iki vakaro nardyti ir ieškoti, interpretuoti ir analizuoti, išbandyti įvairius variantus ir vėl grįžti prie pirmojo. Profesionaliame teatre darbas turi vykti produktyviai, nes nėra tiek laiko, o spektaklis susideda iš kur kas daugiau elementų, ne tik vaidybos. Čia svarbiausias režisieriaus procesas, jo idėja, o aktoriui reikia gebėti prie to prisitaikyti. Toks darbas teikia savotišką ramybę, nes jautiesi komandos dalimi, kelias yra nušviestas režisieriaus vizijos, tad galima judėti kryptingai. Tai atrakina ir daug naujų spalvų, mat darbas vien tik su savimi gali privesti prie akligatvių. Jaučiuosi dėkinga, kad visi mano vaidmenys teatre savo įvairove pastūmėjo į priekį ir pabudino aistrą ieškoti.
Kaip gavote kvietimą prisijungti prie Juozo Miltinio dramos teatro trupės?
Akademijos ir Juozo Miltinio dramos teatro jungtis yra režisierius Aleksandras Špilevojus. Jis buvo mūsų dėstytojas, o mokslams artėjant prie pabaigos pranešė, kad Panevėžio teatras priimtų keletą naujų aktorių. Susidomėjusių iš mūsų kurso buvo daug, tačiau vietų skaičius ribotas. To sezono pirmųjų premjerų režisieriai peržiūrėjo mūsų akademinius darbus ir pakvietė penkis studentus prisidėti prie spektaklių kūrimo. Taigi šis mūsų penketukas ir tapo naujaisiais trupės nariais. Visi spektakliai, kuriuose vaidiname, vyksta kartu su kitais šio teatro aktoriais, tad įsiliejimas į trupę buvo organiškas, kartu dirbant ir per kūrybą susipažįstant su kolegomis. Tai parodė, kokie rūpestingi ir geranoriški yra šio teatro aktoriai ir kaip gera siekti bendro tikslo.
Kaip aktorių ansamblis pelnėte „Auksinį scenos kryžių“ už spektaklį „Laukys“. Kokį kūrybinį procesą patyrėte?
„Laukys“ buvo pirmas spektaklis po studijų. Labai džiaugiuosi, kad režisierė Olga Lapina mums suteikė šią patirtį. Ji ypatingas žmogus. Akademijoje su jos kūryba nebuvome susidūrę, ir tai buvo atgaiva nuo mums įprasto suvokimo apie spektaklio kūrimą. Režisierė skyrė daug dėmesio, kad visa spektaklio komanda pajustų, apie ką ir koks bus šis kūrinys. Gavome daug užduočių, sąrašą įvairiausių dokumentinių ir meninių filmų, knygų ir straipsnių, kurie padėtų mums gilinti žinias. Taip pat turėjome ir judesio bei vaidybos dirbtuves, kurios įtraukė į temą, kurią nuosekliai nagrinėjome. Tema – mirtis ir kokia įvairi ji gali būti. Spektaklį vaidiname uždengtais veidais visiškai juodoje scenoje, ir tai yra aplinkybės, prasmingai papildančios mintį, kurią režisierė dovanoja žiūrovams. Be galo vertinu šį spektaklį.
Neseniai įvyko Špilevojaus režisuoto spektaklio „Makbetas“ premjera. Kuo išsiskyrė jo kūrimas?
Sumanymas imtis Williamo Shakespeare’o daugeliui kelia nerimą, man taip pat. Žinoma, susidomėjimas kur kas didesnis nei abejonės, bet klasikinė pjesė turi savo naštą. Niekada nežinai, ar esi pasiruošęs ją pakelti, tačiau, kaip ir visuomet, neturi jos nešti vienas. Pasitikėjimas režisieriumi, taip pat choreografu Mariumi Pinigiu ir visa teatro komanda sukūrė tvirtą pagrindą, ant kurio šis spektaklis ir pastatytas. Procesas kėlė nemažai techninių iššūkių, nes vaidiname ne teatro erdvėje, o traukinių depe, kuriame repetuojant spaudė šaltukas, scenografija leido užsiauginti keletą papildomų raumenų, o įdrėskimai ant rankų tapo kasdienybe. Tačiau visa tai yra mažmožiai, nedidelės aukos, kurias skyrėme Shakespeare’ui, kad galėtume giliai bristi į kūrybinių paieškų pelkę. Jaučiu lengvą pavydą žiūrovams, nes norėčiau naujomis akimis ir iš šalies pamatyti šį spektaklį.
Špilevojaus spektakliuose esate sukūrusi jau tris vaidmenis. Ar jaučiate kūrybinį ryšį su šiuo režisieriumi?
Tiesą sakant, su Aleksandru esu sukūrusi ir daugiau vaidmenų, tačiau ne visus juos galima išvysti Juozo Miltinio dramos teatre. Tikiu ir tikiuosi, kad šis skaičius vis didės, nes jaučiu kūrybinį pasitikėjimą režisieriumi. Galbūt ir Aleksandras manimi pasitiki, nes toliau dirbame kartu. Kūrybos procesas su juo yra išlaisvinantis ir kupinas jautrių atradimų. Jo idėjos stebinančios ir inovatyvios. Tai mane praturtina ir kaip aktorę, ir kaip žmogų, tad kas gali būti geriau?
Vaidinate norvegų režisieriaus ir choreografo Jo Strømgreno spektaklyje „Feromonai“. Ar pajautėte kūrybinio proceso skirtumų?
Pirmaisiais metais teatre buvo daug pirmų kartų, darbas su užsienio režisieriumi – vienas jų. Procesas stipriai skyrėsi, palyginti su ankstesniais mano darbais: režisierius turėjo itin tikslią viziją apie tai, kas vyks scenoje, o tam įgyvendinti gavome tik tris savaites. Spektaklio tekstus Strømgrenas mums rašė anglų kalba, o per repeticijas juos drauge vertėme. Nuostabu, kad jis geba aplink save kurti šviesią, pozityvią atmosferą, kuri šiam spektakliui puikiai tiko ir palengvino dėl laiko spaudimo kylančią įtampą. Darbas su šiuo režisieriumi mus praturtino ir kultūriškai – daug kalbėdavomės apie jo pastebėtus teatro ypatumus Lietuvoje, Norvegijoje ir pasaulyje.
Koks vaidmuo jums sukėlė daugiausia išbandymų?
Paskutinis, kad ir koks jis būtų. Kai intensyviai dirbi prie spektaklio, atrodo, kad jame yra daugiausia iššūkių, sunkumų, tarsi tai būtų pats svarbiausias pasaulio procesas. Tačiau išleidus spektaklį į gyvenimą, praėjus pirmiesiems rodymams ir su vaidmeniu susigyvenus, belieka palaikyti jo gyvybę. Su laiku tie sunkumai pasimiršta, lieka jausmas, ryšys. Tuomet imantis naujo darbo vėl viskas kartojasi ir tuo metu svarbiausiu vaidmeniu tampa kuriamas personažas. Visi spektakliai reikalauja jėgų ir paieškų – tai yra būtina.
Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Šiuo metu svarbu tvirtai ir sėkmingai užbaigti teatro sezoną. Artėjant vasarai reikia rasti laiko ir įkvėpimo naujam sezonui, paieškoti harmonijos tiek su savimi, tiek su gyvenimu. Po poilsio ir kelionių visi galėsime grįžti į Juozo Miltinio dramos teatrą, kuriame bus galima pamatyti pasiilgtus spektaklius ir naujas premjeras, kurių detalės dar tegul lieka paslaptyje.
Ar stebite kolegų darbus ir kokie pastarieji spektakliai įsiminė?
Stebėti kolegų spektaklius – vienas geriausių šios profesijos aspektų. Dėl savų darbų nepavyksta pamatyti visko, ką norėčiau. Tačiau kai būna laiko, rinktis tikrai yra iš ko. Pasiūla, ypač didžiuosiuose miestuose, gausi, o dauguma kūrinių verti dėmesio. Jei kalbame apie neseniai matytus darbus, galėčiau išskirti Jaunimo teatre Igno Jonyno režisuotą spektaklį „Sūnus“, kuriame nepakartojamą vaidmenį sukūrė mano talentingas bendrakursis Martynas Berulis. Taip pat rekomenduočiau palaikyti teatro ir šiuolaikinio cirko organizacijas, kuriančias nevalstybinių teatrų sąlygomis. Pavyzdžiui, „Teatroną“, „Būda Collective“. Gaivus oras ir naujos formos labai reikalinga Lietuvos scenai.
Dėkoju už pokalbį.
