Baltijos baletų veidai

Bendros trijų Baltijos šalių gastrolės – reta proga Lietuvos žiūrovui pamatyti, kuo šiandien gyvena kaimyninių teatrų baletas. Estijos nacionalinė opera pasirinko choreografo, ilgamečio baleto solisto Jevgenijaus Gribo kartu su jaunosios kartos kompozitore Alisson Kruusmaa 2024 m. sukurtą šiuolaikinį baletą „Pasaulio pabaigos šviesa“, o Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras – choreografų Aivaro Leimanio ir Elzos Leimanės baletą „Esmeralda“, kurio premjera Rygoje įvyko tik prieš metus.

„Pasaulio pabaigos šviesa“, 2026-04-23

Baleto pavadinimas išduoda jo temą – spektaklis iškart atpažįstamas kaip dar viena mitinės tematikos baleto variacija. Jo aprašyme – ambicingas pažadas parodyti visą žmonijos gyvavimo ciklą: nuo pasaulio sukūrimo ir žmonijos gimimo iki visko praradimo ir naujo atgimimo. Vis dėlto ši ambicija – šiuolaikiškai pateikti amžinąją pasaulio sukūrimo istoriją – atsirėmė į savotišką paradoksą: kuo labiau spektaklį siekiama pateikti kaip šiuolaikišką, tuo labiau išryškėja to šiuolaikiškumo trapumas.

Negalima atmesti ir to, kad tokį šio spektaklio vertinimą lemia ir Lietuvos baleto scenoje jau nagrinėtos ir tam tikra prasme net „išaugtos“ temos. Artimiausias šiam kūriniui, ko gero, būtų 2019 m. vienaveiksmis, o 2023 m. dviveiksmiu tapęs choreografės Živilės Baikštytės baletas „Pradžioje nebuvo nieko“, kuriame plėtojamos iš esmės sutampančios pasaulio sukūrimo, gėrio ir blogio pradų kovos idėjos. Tematiškai artimas ir 2021 m. choreografo Martyno Rimeikio „Šventasis pavasaris“, tačiau jame pasitelkta lakoniška vizualinė raiška, leidžianti šią amžiną priešpriešą pateikti lyg žaidimą, taip nutolstant nuo tradicinių mitinės tematikos ženklų. Panašių motyvų pasitaikė ir ne vienoje „Kūrybinio impulso“ miniatiūroje. Tad nors pasaulio sukūrimo mito tema lieka neišsemiama, lengva pasiduoti jau pažįstamoms, šiam žanrui patogioms metaforoms. Jų šiame spektaklyje apstu, net jei ir juntama choreografo pastanga jas pateikti naujai.

Spektaklis prasideda į dūmais užlietą sceną įropojus antžmogiškoms būtybėms. Net ir po pasaulio pabaigos atgimstantis žmogus pasirenka neatsiriboti nuo jau įvykusios istorijos: naujieji žmonės, vilkintys stilizuotais antikos estetikos kostiumais, kuria tradicinę branduolinę šeimą – globėjišką vyrą, jautrią moterį ir jų vaiką, kurį reikia saugoti nuo visų nepažinto pasaulio pavojų. Iš įprastų tokio pobūdžio baletų vaizdinių išsiskyrė nebent antrame veiksme pasirodę blogio jėgas įkūnijantys pankai, kurie, kaip dera, buvo su juodais griežto kirpimo kostiumais, slepiančiais tatuiruotus kūnus, ir tamsiu dūminiu makiažu. Netikėtumo suteikė ir jų naudojami rekvizitai – prekybos centrų vežimėliai, vėliau ir šakos, primenančios pirties vantas. Vis dėlto galimos vartojimo, kapitalizmo ar net pragariško apsivalymo aliuzijos liko antrame plane: scenoje šie objektai pirmiausia veikė kaip keistas, dėmesį patraukiantis vaizdinis sprendimas, o ne kaip spektaklio vidinę logiką papildantis elementas.

Nuoseklaus siužeto šis beveik dviejų valandų spektaklis net ir neturi (libreto autorius Eero Epneris). Jo veiksmo varomoji jėga – harmonijos ir destrukcijos konfliktas, sukurtas gana tiesioginiais simboliais. Tai pirmiausia perteikiama vizualiai – veikėjų charakterius atitinkančiais spalviniais kostiumų sprendimais, kaukėmis, sceniniu grimu ar parinktų atspalvių šviesomis (kostiumų dailininkas Tanelis Veenre, šviesų dailininkas Priidu Adlas). Tą pačią priešpriešą kūrė ir choreografija: „blogieji“ ropojo, grūmėsi, didžioji dalis jų judesių pasidavė žemės traukai, ir net iš jos ištrūkus judesiai išliko skubrūs, tikslūs, pilni jėgos, o „gerieji“, priešingai, judėjo lėčiau, švelniau, jų duetuose gausu pakėlimų, sukinių ir jausmingos, dramatiškos pantomimos. Choreografo parinkta raiška pasirodė kiek kampuota, fragmentiška ir ne visuomet patogi atlikėjams, labiau akcentuojanti fizinę jėgą ar gimnastines šokėjų galimybes.

Dualizmą pabrėžė ir scenografija (dailininkas Kristjanas Suitsas), ypač scenos viršuje pakabinta sfera – mikrokosmas, kurio viena pusė priminė sužaliavusias džiungles, o kita – ore pakibusias šaknis. Įsiminė ir sceną įrėminusios judančios plokštės, kurios besisukdamos į sceną įleisdavo šokėjus tarsi į bokso ringą ir padėjo kurti sterilios, beasmenės erdvės įspūdį.

Kadangi vizualiai spektaklis tikrai priminė mokslinės fantastikos filmą, nejučia prisiminiau kažin kur perskaitytą įžvalgą, kad vis daugiau kino filmų kuriami taip, jog net ir neatidus žiūrovas, pusę filmo laiko praleidęs naršydamas telefone, galėtų nesunkiai sekti veiksmą. Panašus jausmas apėmė ir čia: tarsi siekiant išlaikyti sprūstantį žiūrovo dėmesį, spektaklyje vis bandoma jį iš naujo sudominti skirtingais rekvizitais, kostiumais ir kitomis vaizdinėmis priemonėmis. Taip šio eklektiško baleto ritmas išliko dinamiškas, sąmoningai neleidus jam įgauti vieno apibrėžto pavidalo.

„Esmeralda“, 2026-04-29

Victoro Hugo romanas „Paryžiaus katedra“ įkvėpė ne vieną baleto spektaklį, Latvijoje tai net ketvirtoji šio baleto versija. Originalioji „Esmeralda“ buvo pristatyta Londone dar XIX a. viduryje, tačiau, priešingai nei panašiu laikotarpiu sukurti baletai „Korsaras“ ar „Žizel“, iki šių dienų rodoma gerokai rečiau. Vis dėlto gerai žinoma istorija ir nuotaikinga Cesare’s Pugni bei Riccardo Drigo muzika iki šiol padeda scenoje sukurti dinamišką, patrauklų vaizdą.

Nors šia choreografų „Esmeraldos“ interpretacija nesiekta atkurti klasikinės šio baleto formos, romano siužetą stengtasi išlaikyti ganėtinai smulkmeniškai. Todėl su lakoniškame spektaklio aprašyme pateikta mintimi, kad tai „paprasta, bet paveiki istorija apie meilę ir mirtį“, sutikti galima tik iš dalies. Nors tai iš tiesų istorija apie nelaimingą meilę, tokią baleto raiškai painią romano medžiagą sudėti į vos dviejų veiksmų spektaklį tikrai nėra paprastai įvykdoma užduotis. Dėl to rizikuoja nukentėti ne tik šokėjų kuriamų veikėjų charakterių gylis ir scenoje vykstančio veiksmo pagrįstumas, bet ir paties baleto tėkmė, kurioje sunku lygiavertiškai suderinti siužetui paaiškinti reikalingą pantomimą ir nuoseklius choreografinius numerius.

Atsiribojus nuo klasikinės baleto versijos, vis dėlto kyla klausimas dėl sprendimo jame palikti itin grafiškus, tiesiogiai perteiktus elementus: net du kartus pasikartojančias kartuvių scenas ar ištęstą, kelių epizodų Kvazimodo ketvirčiavimą. Apskritai viduramžiams būdingo žiaurumo spektaklyje daug – juo persmelktas ir kilmingųjų bendravimas su vargetomis, ir šių tarpusavio santykiai. Šį vaizdinį tik paaštrina kostiumų dailininkės Ilzės Vītoliņos parinkti kostiumai (išblukę skarmalai, nudriskę sijonai bei marškiniai) ir minimalistinė Mārtiņio Vilkārsio scenografija: apnuogintos, nepadailintos kolonos, primenančios pustuštį sandėlį, kurį kaip Paryžiaus katedrą leidžia atpažinti tik ant kolonų patupdytos chimeros.

Tokiame blankiame fone atsiskleidžia tragiškas Esmeraldos gyvenimo peripetijas lemiantys veiksniai: nelaimingas įsimylėjimas Febo, jau pasižadėjusio kitai kilmingai gražuolei, pavydus Klodas Frolo, pats įsimylėjęs Esmeraldą, ir katedros varpininkas Kvazimodas, spektaklio pabaigą pakreipiantis ne tokia tragiška linkme – išnešantis leisgyvę, bet gyvą Esmeraldą. Grakšti ir elegantiška Elza Leimane kūrė paveikų naivios, įsimylėjusios merginos paveikslą. Įsiminė ir jai asistuojantis Grenguaras, kurio vaidmenį valiūkiškai lengvai atliko Amiras Dodarkhojayevas. Šiems veikėjams suteikta raiški choreografinė kalba ir atpažįstamos klasikinės variacijos pagyvino spektaklį, pridėdamos jam taip lauktų energijos pliūpsnių.

Abu vakarus Lietuvos žiūrovai negailėjo stovimų ovacijų, o gastrolių populiarumą liudijo ir iš anksto visiškai išpirkta Didžioji salė, kurioje net pritrūko vietos visiems norintiesiems. Tad smalsumo pamatyti, kuo gyvena Baltijos šalių kaimynai, tikrai esama. Įdomu, kad prieš kelerius metus savo baletų šimtmečius atšventusios trupės, regis, kelia sau panašius klausimus kaip ir Lietuvos baletas: kaip auginti vietinius choreografus, kaip šiuolaikinę baleto raišką derinti su klasikiniu repertuaru ir sudominti juo šiandienos žiūrovą. Šia prasme Baltijos baletų veidai pasirodė esantys artimesni, nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio.   

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė