Maištas scenoje ir už jos ribų

Balandžio 23 d. festivalio „New Baltic Dance“ metu vykusios Baltijos šokio platformos programoje spektaklį pristatė Lietuvos šokio menininkė ir choreografė Vilma Pitrinaitė. Tarp Lietuvos ir Belgijos gyvenanti kūrėja nesirenka lengviausio kelio ir nesivaiko tendencijų – pirmiausia tema turi būti įdomi jai pačiai. Per pokalbį choreografė atskleidžia, kas šiuo metu traukia jos dėmesį, ir pasakoja, kodėl kurti spektaklius nebėra nei svarbiausias, nei vienintelis galimas kūrybos tikslas.

Baltijos šokio platformoje dalyvavote su spektakliu „When You’re Alone in Your Forest Always Remember You’re not Alone“. Kokie įspūdžiai liko po peržiūros?

Baltijos šokio platformos publika buvo daugiausia profesionalai, ir tai kitokia publika nei paprasti žiūrovai. Šie žmonės tikslingai atvažiuoja pamatyti šio regiono darbų ir susipažinti su vietine kūryba. Į mano spektaklį tilpo ne visi norintieji, tad man smagu, kad susidomėjimas šiuo darbu buvo didelis.

Kadangi gyvenu Belgijoje, man visada įdomu lyginti šias dvi šalis. Mano nuomone, lyginant Belgijos ir Baltijos šokio platformų publikas, nors tiek ten, tiek čia susirenka profesionalai, jų interesai skiriasi. Į Lietuvą atvykstantys profesionalai labiau domisi regiono temomis ir aktualijomis, jiems įdomu pažinti mūsų kultūrą, o į Belgiją publika vyksta tikslingai ieškodama konkrečių temų. Pavyzdžiui, tokių kaip ekofeminizmas, dekolonizacija, lyčių klausimai ir kitos šiuo metu pasaulyje vyraujančios temos. Todėl ten man kaip menininkei sunkiau, nes jei nekuriu pagal tam tikrą vyraujančią tematiką, neturiu galimybės patekti į festivalių programas.

Vadinasi, būdama menininkė savo kūryba tarsi turite atliepti vyraujančias temas, nes priešingu atveju galite tapti neįdomi?

Jaučiu, kad taip gali būti. Aš pati nesitaikau, tačiau toks noras kartais kyla, bet tuomet kyla ir klausimas – ar verta. Manau, tam tikrų temų ar informacijos, kuri tau nėra artima, naudojimas gali tapti apropriacija neigiama šio žodžio prasme. Jei nesuprantame bendruomenės, nesame jos dalimi, tačiau vis tiek naudojame jos temas, aktualijas ar kultūrinius simbolius, sąmoningai siekdami sau naudos ar pripažinimo, mano nuomone, tai nėra gerai. Tema turėtų atsirasti natūraliai ir autentiškai, nieko dirbtinai nepritempiant.

Manau, jog noras atliepti aktualijas ir pataikauti žiūrovui susijęs su tuo, kad žmonės nebenori stebėti vien abstraktaus meno – jie nori atpažinti save ar tam tikrą savo visuomenės dalį. Todėl tokios temos kaip ekofeminizmas ar dekolonizacija šiandien yra tokios svarbios: jos tiesiogiai sąveikauja su pasauliu, su socialine ir politine tikrove, todėl apie jas norisi kalbėti, reflektuoti ar net siekti pokyčio.

Kita vertus, mes iš tiesų nežinome, koks yra mūsų žiūrovas, nes vieno konkretaus žiūrovo apskritai nėra. Pirmasis žiūrovas esi tu pats, o visi kiti – tik įsivaizduojami. Mano manymu, dauguma žmonių yra labai individualūs ir visiškai skirtingai mato bei interpretuoja tai, ką girdi ir regi. Todėl taikytis į kažką įsivaizduojama ar nujaučiama, manau, yra beprasmiška.

Spektaklį Vilniuje atliko šokėja Marija Ivaškevičiūtė, o ne jūs pati. Ką jums buvo svarbiausia išlaikyti perduodant šį kūrinį jai?

Kai pradėjau perduoti šį kūrinį Marijai prieš Lietuvos sezoną Prancūzijoje, kuriame ji šoko, man kilo keletas klausimų. Esminis jų buvo – kaip perteikti choreografinę medžiagą, susijusią su maištu, nestabilumu ir pasipriešinimu, o kitas klausimas – kaip perteikti tokią medžiagą apie maištą, leidžiant Marijai joje jaustis laisvai. Man kūryboje labai svarbus šokio atsparumas. Jis reiškia gebėjimą keistis, prisitaikyti, tačiau nebūti sugriautam.

Spektaklio judesiai įkvėpti vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuoti protestai ir karo įvykiai. Rekonstruodama šiuos veiksmus kaip partitūrą, šokėja iš naujo atlieka gestus, formuoja erdvinę kompoziciją, tyrinėja įtampą ir artikuliuoja judesius tarp bejėgiškumo bei galios. Pamažu gestai, atitrūkę nuo pradinio konteksto, praranda savo proziškumą ir virsta choreografija.

Man buvo svarbu suprasti, kaip Marijai atrasti maištą šioje gana stabilioje formoje. Norėjau jai pritaikyti šį spektaklį taip, kad ji ne tik vaizduotų pasipriešinimą, bet ir turėtų laisvės išreikšti save emociškai. Norėjau, kad forma jai padėtų, bet jos nekontroliuotų. Kartu buvo svarbu suprasti formą ir priprasti prie to, kad ji keičiasi. Tad mano užduotis buvo jai perduoti, pagal kokias gaires forma gali keistis, kaip ji gali keistis ir kodėl.

Jūsų kūryboje maišto tema iškyla ne pirmą kartą. Kodėl ji jums įdomi?

Per pandemiją turėjome daryti daug dalykų, kurie buvo nepatogūs ir neįprasti, ir man tai tam tikra prasme atrodė net juokinga. Pavyzdžiui, būtinybė laikytis atstumo nuo kitų žmonių, dėvėti kaukes, nuolat plautis rankas. Iš esmės visa tai kėlė klausimą, kiek individuali laisvė gali trukdyti kitam. Tuomet mano kūryboje atsirado moters maištininkės figūra – šiek tiek paaugliška, bandanti prisitaikyti prie aplinkybių, tačiau kartu norinti išsaugoti savo laisvę.

Vėliau prasidėjo karas Ukrainoje, ir tada man jau tapo neįmanoma kalbėti ir kurti apie nieką kitą. Manau, visi patyrėme stiprų šoką. Tad maištininkės figūra tuo metu vėl iškilo, vystėsi ir idėja pamažu virto spektakliu.

Kaip manote, ar šiandien maištaujame per mažai?

Dabar Lietuvoje situacija jau visai nebloga (juokiasi). Bet kai savo kūryboje kalbu apie maištą, neturiu omenyje vien protesto kultūros. Aš ją paliečiu, tačiau ne itin giliai. Man įdomesnis maištas, vykstantis žmogaus viduje, arba rezistencija, kuri man atrodo abstraktesnė ir platesnė sąvoka nei protestas.

Apskritai mane domina terminai, kurie palieka erdvės žiūrovo interpretacijoms. Tarkime, net jei spektaklyje mąstau apie protestą kaip reiškinį, panaudoju tik kelias jo sudedamąsias dalis, pavyzdžiui, šūksnius, kurie leidžia atpažinti protesto temą, tačiau kartu palieka vietos individualiai interpretacijai.

Viename interviu minėjote, kad šiuo metu domitės dirbtiniu intelektu. O kokios dar temos domina?

Šiuo metu mane domina dvi itin prieštaringos temos – dirbtinis intelektas ir trauma. Pastaroji domina dar nuo spektaklio „Mis Lietuva“ laikų, kai maniau, kad mes, lietuviai, visi tam tikra prasme kenčiame nuo potrauminio sindromo, nes esame posovietiniai vaikai.

Man įdomu giliau ir ilgiau tyrinėti traumą, remiantis žmonių, išgyvenusių traumines patirtis, kūno istorijomis ir asociacijomis. Domėdamasi traumos tema atradau, kad vienas iš gydymo būdų gali būti meninė veikla. Tad pamaniau, kad būdama menininkė ne tik galiu gydyti save, bet ir turiu platformą, iš kurios galiu kalbėtis su kitais.

Kalbant apie dirbtinį intelektą, šios temos dar nesu iki galo išgryninusi. Mane domina pasaulio patyrimas be kūno, nes dirbtinis intelektas kūno neturi. Bet man kyla klausimas – kas bus tada, kai jis turės kūną? Arba kai mes patys galėsime prie savo kūno prijungti naujas jo dalis? Todėl man labai patiko festivalyje „New Baltic Dance“ matytas australų trupės „Chunky Move“ spektaklis, kuriame šoka žmonės-mašinos.

Apskritai ir toliau noriu kurti atsparius kūrinius, kurių forma gimsta iš improvizacijos, kai klaida tampa kūrybiniu varikliu, o ne stabdžiu, ir kuriuose atsiranda punk estetikos momentų. Daugelis sako, kad turiu pankiškos energijos – tai tarsi mano kūrybinis parašas. Man patinka, kai žiūrovas iki galo nesupranta, ar tai, ką mato scenoje, yra suplanuota, ar gimsta improvizuojant.

Be spektaklių kūrimo, taip pat vedate dirbtuves jaunimui. Kokią jūsų laiko dalį šiuo metu užima mokymai?

Šiuo metu mokymai užima gana nedidelę laiko dalį. Norėčiau mokyti daugiau, nes man tai labai patinka. Mokymas man reiškia kur kas daugiau nei vien pamokų vedimą – dirbtuvėse dalinuosi savo kūrybine praktika ir darbo metodais, o tai man pačiai labai įdomu. Norėčiau šiais metais turėti galimybę dirbti su smurtą patyrusiomis moterimis ir jaunimu regionuose. 

Kas labiausiai patinka šioje veikloje?

Man patinka, kai į dirbtuves susirenka smalsūs žmonės, norintys išmokti kažko naujo. Nors man atrodo, kad aš iš jų išmokstu net daugiau negu jie iš manęs.

Mokymų procesas labai primena pradinį kūrybinį spektaklio kūrimo etapą, kai pasiūlai judesį, improvizaciją, ritualą ar vaizdinį ir matai, kaip kiti žmonės pradeda su tuo dirbti. Man kur kas sunkesni vėlesni etapai, kai reikia priimti sprendimus dėl galutinės spektaklio formos, ją apipavidalinti ir pristatyti publikai. Pradžia man maloniausia proceso dalis, o dirbtuvėse tarsi nuolat lieki toje pradžios stadijoje, ir tai nuostabu.

Jau daug metų gyvenate ir kuriate tarp Lietuvos, Belgijos ir Prancūzijos. Kokius pagrindinius skirtumus tarp šių šalių šiuolaikinio šokio scenų įvardytumėte?

Belgijoje vyksta festivalis „Kunstenfestivaldesarts“, kuriame lankausi kasmet. Peržiūrėjus šių metų programą susidarė įspūdis, kad joje gausu jautrių, dokumentinių darbų, kuriuose menininkai kalba apie savo istorijas ir patirtis arba pasakoja per jas. Taip pat vis mažiau atpažįstamų formų – eidamas į spektaklį dažnai nebežinai, kokio formato kūrinį pamatysi.

Vis dažniau matau, kad pati praktika ar patirtis tampa performansu. Lietuvoje tai dar nėra taip ryšku. Norėčiau daugiau laiko praleisti Lietuvoje ir plėtoti būtent tokias praktikas. Mane vis mažiau domina spektaklis kaip galutinis rezultatas. Kur kas labiau domina procesas, klausimai, kuriuos sau užduodame, ir tai, kaip jie mus keičia. Norėčiau, kad ir žiūrovai matytų tą procesą, o ne vien jo galutinę formą.