Šokio dienoraščiai

Kovo 30 d.

Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus diplomantų charakterinio šokio egzaminas (Šokio teatras)

Paskutinė kovo savaitė – būsimųjų baleto artistų egzaminų metas. Šiemet diplomus turėtų gauti keturios mokytojos Deimantės Karpušenkovienės klasės merginos – Agota Korytė, Deivė Niauraitė, Jogailė Staikūnaitė ir Saulė Žemgulytė – bei trys mokytojo Petro Skirmanto klasės vaikinai – Jonas Čipkus, Vaitiekus Diska ir Kostas Grudzinskas. Klasikinio ir duetinio (mokytojas Jurijus Melnikovas) šokio egzaminus, kurie kaip paprastai atskleidžia baleto artisto rengybos pakopas ir tolesnio kūrybinio gyvenimo kasdienę rutiną palaikant ir tobulinant klasikinio baleto patirtis, praturtino dėstytojos Aušros Gineitytės įskiepyti įgūdžiai, atskleidžiantys jaunųjų šokėjų artistiškumą ir individualumą (parodyta charakterinių solo ir ansamblinių šokių iš klasikinių baletų programa, kurią užbaigė temperamentingas Žydų šokis).

Balandžio 15 d.

„Madam Baterflai“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT)

Vidurpavasarį parodyti Giacomo Puccini operos „Madam Baterflai“ spektakliai paminėjo šio kūrinio gimimo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dvidešimtmetį. Švęsti buvo ką – ne vien dėl nuostabaus Viktorijos Miškūnaitės vaidmens ir puikaus Gabrielės Bukinės debiuto, bet ir dėl ypatingo spektaklio plastiškumo, kuris yra ne tik režisieriaus Anthony Minghellos, bet ir jo asistentės bei choreografės Carolyn Choa nuopelnas. Pirmosios spektaklio akimirkos su subtiliai raiškiu ir tiksliu Geišos šokiu, paskutinio veiksmo pradžia su ypač jaudinančiu žmogaus ir jo sielos – lėlės – duetu labai taikliai atskleidžia visą spektaklio prasmę bei grožį.

Balandžio 16 d.

„In a Corner the Sky Surrenders – Unplugging Archival Journeys… # 3 (for Volmir <3)“ („Naujasis Baltijos šokis“)

Festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ toliau trina šokio ribas ir pastaraisiais metais pristatomus kūrinius skatina suvokti gerokai platesniame scenos meno kontekste. Šokiu tampa judesys, veiksmas, kalba, reklaminiuose tekstuose pateikiamos istorijos ir konteksto aiškinimai. Lietuviškų šaknų turinčios choreografės iš Pietų Afrikos Respublikos Robyn Orlin darbas, trečią kartą prikeltas su scenos menininku Volmiru Cordeiro, – daugiasluoksnis koliažas, kuriame gerokai daugiau performanso raiškos priemonių (nuogas kūnas, interakcija su žiūrovais, scenovaizdis-instaliacija), vis dėlto nesuformuojančių tokios meninės struktūros, kuri pajėgtų nuosekliai auginti dėmesį ir kurti universalias filosofines prasmes.

Balandžio 17 d.

„Rūgštis“ (Zagrebo jaunimo teatras ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras)

Kroatų rašytojos Tenos Štivičić sukurtos dramos centre – šiuolaikinio šokio trupės veiklos peripetijos, perteiktos įtaigiai plėtojama dramaturgine struktūra. Tai vienas iš nedaugelio pastaraisiais metais matytų dramos kūrinių, suintrigavusių ne vien režisūros ar scenografijos formomis, bet ir siužetu: kaip viskas baigsis? Spektaklių-tyrimų amžiuje tai atrodo kaip vertinga teatro savybė, juo labiau kad susijusi su aktualiais klausimais, iškylančiais teatre, kaip individualios ir kolektyvinės kūrybos erdvėje. Racionali Antano Obcarsko režisūrinė forma, įterpta konstruktyviame Barboros Šulniūtės scenovaizdyje, ypatingos raiškos įgauna dėl energiškai aktyvios aktorių vaidybos, o pjesės temą taktiškai iliustruoja choreografo Milošo Isailovićiaus sukurtos šokio scenos.

Balandžio 19 d.

„Superthing“. Šeiko šokio teatras ir šokio teatras „Minimi“ (Lietuva / Suomija; „Naujasis Baltijos šokis“)

Vienintelis šiame festivalyje matytas darbas, kurį kuriant dalyvavo Lietuvos šokio menininkai, pavadinimu veržiasi į anglakalbį kontekstą – kaip ir daugelis pastarųjų metų meninių kūrinių ar iniciatyvų: nuo komercinio „Vilnius Pink Soup Fest“ ir parodų, projektų bei paties festivalio, nusprendusio atsisakyti savo lietuviško pavadinimo ir likti vien su anglišku „New Baltic Dance“. Suprantami pragmatiški sumetimai: nepatogi lietuvių kalba su septyniais linksniais, ilgi žodžiai... Whatever. Pavadinimas „Superthing“ kelis kartus nuskamba spektaklio metu, bet neįtikina ir nesukuria papildomų prasmių. Pasirodė, kad vizualiai turtingas spektaklis (scenografės Sigitos Šimkūnaitės formos šiek tiek primena alsuojančias Kęstučio Svirnelio skulptūras, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės drabužiai kai kuriuos šokėjus paverčia beveik skulptūromis iš dygsniuotų antklodžių ir vilnonių apklotų) nesulaukė adekvačios choreografinės formos, nors ją įkūnijo žmonės, patys jau virtę Lietuvos šiuolaikinio šokio istorija ir jos turiniu.

Balandžio 23 d.

„Pasaulio pabaigos šviesa“ (Estijos nacionalinis baletas, LNOBT)

Jaunos estų kompozitorės Alisson Kruusmaa baletą „Pasaulio pabaigos šviesa“ choreografas Jevgenijus Gribas pastatė kaip nuspėjamą apokaliptinį pasakojimą, būdingą prieš kelis dešimtmečius besiformavusiam šiuolaikinio baleto diskursui. Lakoniška, dinamiška scenografija tapo prieglobsčiu choreografiniams sprendimams, kurie, nors pasižymėjo išradingomis, muziką atskleidžiančiomis kombinacijomis, kartais nuklysdavo į iliustratyvumą (ropojimas keturiomis, medžio purtymas) ir vientisos, įtaigios meninės formos nesukūrė. Pagrindinė Estijos baleto trupė ir solistai nesunkiai įgyvendino visas choreografines užduotis, tačiau visų šokėjų galimybių šis spektaklis neatskleidė.

Balandžio 28 d.

Diskusija apie Lietuvos baletą (Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeoteka)

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje veikiančios parodos „Šokimai, rodymai, nudavimai...“, skirtos Lietuvos baleto šimtmečiui, proga įvykęs pokalbis iš pirmų lūpų leido sužinoti Lietuvos baletą kuriančių žmonių nuotaikas ir lūkesčius. Pokalbyje dalyvavę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vyriausiasis choreografas Martynas Rimeikis, pagrindinė solistė Kristina Gudžiūnaitė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui Eligijus Butkus aptarė baleto vietą tautinių ir tarptautinių kultūrų sankryžose.

Balandžio 29 d.

„My Fierce Ingnorant Step“ („Naujasis Baltijos šokis“)

Graikų choreografo Christoso Papadopouloso darbo, kuriuo nuspręsta užbaigti festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ programą, esminiai žodžiai – jėga, optimizmas, bendrystė – įgavo rišlų choreografinį pavidalą, atsidūrė artikuliuotoje estetinėje struktūroje, paveikios energijos lauke. „Verkiau...“ – po spektaklio parašė festivalio meno vadovė Gintarė Masteikaitė savo feisbuko paskyroje. Kaip gauti daugiau vietos kietajame emocijų diske, kaip ištrinti nebereikalingas per kelis dešimtmečius sukauptas jausmines patirtis?

Balandžio 29–30 d.

„Esmeralda“ (Latvijos nacionalinė opera ir baletas, LNOBT)

Rygoje matytas choreografo Aivaro Leimanio pastatytas baletas, kuriame į tradicinę dramaturginę sistemą sutilpo ir klasikinės choreografijos paveldo, ir jo paties sukurti epizodai, erdvesnėje Vilniaus scenoje atrodė gana solidžiai, visų pirma dėl raiškaus solistų šokio. Šalia pagrindinės veikėjos Esmeraldos (Elza Leimane balandžio 29 d. ir Sabīne Strokša balandžio 30 d.) bei antrajame veiksme atliekamo su bendra spektaklio struktūra istoriniais ryšiais susijusio Pas de deux herojės Dianos (Annija Kopštāle balandžio 29 d. ir Emma Lagūna balandžio 30 d.) įsiminė solistai Kārlis Cīrulis ir Amiras Dodarhodžajevas, pakaitomis įkūniję Pjerą Grenguarą ir Akteoną. Tarp disciplinuotos, su reikiamu užsidegimu ir temperamentu atliekančios ir valkatų, ir dvariškių vaidmenis Latvijos nacionalinės operos baleto artistų trupės buvo malonu pastebėti ir pernai metų Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus absolventą Aleksandrą Sergejevą.

Gegužės 1 d.

„Snieguolė ir septyni nykštukai“ („Naujoji opera“, „Compensa“)

Kompozitoriaus ir operos solisto Jono Sakalausko sukurto baleto „Snieguolė ir septyni nykštukai“ pastatymas „Naujosios operos“ platformoje siekia užpildyti spragą, akivaizdžiai juntamą mokyklinio amžiaus vaikams skirtame baleto repertuare, – antrą kartą rodytame spektaklyje žiūrovų netrūko. Muzikinė spektaklio uvertiūra pasirodė kiek lėkštoka, be ryškesnių net ir tokiame paprastame siužete slypinčių gėrio ir blogio kovos temų. Iš knygų, animacinių filmų ir LNOBT spektaklio žinoma istorija papasakota ne tik baleto, bet ir vokalinės muzikos kalba – pasakotojos vaidmenį atliko Emilija Finagėjevaitė, jai padėjo vaikų choras. Baleto pasaulyje visiškai nežinomas Marijanas Staniulėnas ne tik režisavo spektaklį, bet ir sukūrė jo choreografiją, aprašyme kaip baletmeisterė nurodyta Snieguolės vaidmens atlikėja, LNOBT pagrindinė solistė Kristina Gudžiūnaitė. Papildomas masalas pamatyti spektaklį buvo Princo vaidmeniui iš Ukrainos pakviestas baleto solistas Nikita Suchorukovas, spektaklyje įkūnijęs ir Medžiotoją (spektaklio pabaigoje rodytuose užrašuose buvo likusi pirmojo Princo vaidmens atlikėjo Genadijaus Žukovskio pavardė). Pamotę šoko neseniai su didžiąja scena atsisveikinusi baleto solistė Olga Konošenko, kitus vaidmenis atliko Nerijaus Juškos baleto mokyklos auklėtinės. Iš Walto Disney’aus filmo pasiskolintas Snieguolės vaizdinys atsidūrė ir spektaklio plakate, ir pagrindinės veikėjos kostiume, o iš stilizuotų sniego pusnių sukurtus keliasluoksnius scenos portalus pripildė saldokos animuotos projekcijos.

Gegužės 15 d.

Šoka LMTA dainininkai (Balkono teatras, Lietuvos muzikos ir teatro akademija)

Šiuolaikiniai (o ir klasikiniai) operos spektakliai reikalauja ne tik vokalinių, bet ir plastinių įgūdžių – gebėjimas sklandžiai jungti šias dvi sritis operos solisto kuriamam vaidmeniui suteikia papildomo energijos užtaiso ir atveria kelią įvairiapusiškesnei artisto ir žiūrovo komunikacijai. Todėl buvo įdomu apsilankyti LMTA Dainavimo katedros antro kurso studentų egzamine, kuriame devyniolika dėstytojos Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės auklėtinių parodė įvairią programą iš lietuvių liaudies ir istorinių šokių – nuo „Kepurinės“ ir „Polonezo“ iki „Valso“ ir „Čarlstono“.