Prarasto jaunystės veržlumo paieškos

Balandžio 28–29 d. Graikijos choreografas Christos Papadopoulos jau antrą kartą viešėjo tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“. Šįkart jis pristatė naujausią savo kūrinį „My Fierce Ignorant Step“, nagrinėjantį pirmuosius kartus ir jaunatvišką tikėjimą, kad viskas įmanoma. Choreografas džiaugiasi galėdamas grįžti į Vilnių: „Kai pasakiau šokėjams, kad vyksime čia, visi labai apsidžiaugė. Mums čia patinka – miestas labai gyvas, o žmonės itin malonūs.“ Interviu choreografas pasakoja apie bene asmeniškiausią savo kūrybos darbą ir profesinę sėkmę, lydinčią jį pastaraisiais metais.

Viename interviu esate minėjęs, kad įsivaizduojamas jūsų spektaklių pasaulis visuomet gimsta iš ko nors labai paprasto – frazės, minties, ritmo. Kokia buvo spektaklio „My Fierce Ignorant Step“ pasaulio pradžia?

Pirminė mintis iš tiesų buvo labai paprasta: supratau, kad tam tikra prasme nebepatinku pats sau. Pastaraisiais metais dėl to, kas vyksta pasaulyje, bet taip pat ir mano asmeniniame gyvenime, pastebėjau, kad ir aš pasikeičiau.

Prisimenu, jaunystėje buvau labai optimistiškas žmogus. Dabar, matant, kas vyksta – visą šią beprotybę, šią distopinę realybę, kurioje gyvename, praradau viltį, kad ateitis gali atnešti ką nors gero. O prarasti viltį reiškė ir prarasti energiją kažką dėl to daryti, kovoti dėl geresnės ateities. Tapo lengva tarti: o ką aš galiu padaryti? Bet galbūt yra kažkas, ką padaryti galiu?

2015 m. įkūriau savo trupę, tad jau beveik vienuolika metų gyvenu intensyvaus darbo ritmu. Supratau, kad pasiilgau savo gyvenimo: laisvalaikio, draugų, galimybės tiesiog gerai praleisti laiką.

Jaučiau, kad taip tęsti nebegaliu. Todėl pamaniau, kad turiu pažvelgti į save iš kitos perspektyvos ir suprasti, kas iš tiesų yra brangu, o kas – galbūt ne. Taip pat susidurti su narciziškąja savo puse: kai kuriu kūrinį, panyru į jį visiškai. Čia yra atsidavimo, bet yra ir narciziškumo.

Taigi iš tikrųjų šis kūrinys negimė iš vienos paprastos minties (juokiasi). Vis dėlto tiesa ta, kad pradėjau ilgėtis ankstesnės savo dalies – jaunesniojo savęs, kuris buvo pozityvesnis ir pasiryžęs kažką pakeisti. Vis klausiau savęs: kur yra ta Christoso dalis? Kodėl jos čia nebėra?

Todėl mano kūrinys yra pastanga sugrįžti prie savo jaunystės, kai turėjau noro kovoti už geresnį pasaulį. Tai nėra nostalgijos vedama pastanga, veikiau bandymas priminti sau, kad mes vis dar galime kažką padaryti.

Ar dirbant prie šio kūrinio pavyko susigrąžinti pozityviąją savo pusę?

Pavyko, netgi labai. Iš tiesų šis kūrinys man tapo dideliu emociniu ir psichologiniu atradimu. Visų pirma, jis itin asmeniškas – jaučiu, kad tai vienas asmeniškiausių mano kada nors sukurtų darbų.

Iš pradžių norėjau rasti būdą būti lengvesnis, įsileisti daugiau džiaugsmo į procesą. Tačiau įžengus į studiją, patiriant stresą, nesėkmės baimę ir dedant dideles pastangas, toks ketinimas gali lengvai pasimesti. Šį kartą pavyko jį išsaugoti. Procesą pradėjome su daug džiaugsmo, lengvumo, juoko ir, žinoma, sunkaus darbo.

Mano šokėjai net sakė, kad aš per šį procesą buvau pasikeitęs, tad ir pats kūrinys tapo kitoks. Man tai buvo naujas darbo būdas – eiti į studiją ne tik su stresu pilve, bet ir su gebėjimu įvertinti, kad mes esame čia, kad esame privilegijuoti galėdami tai daryti. Dėl to jaučiau tik dėkingumą.

Spektaklio aprašyme sakote, kad jis – apie mūsų aistringas pradžias. Kokios „pirmosios patirtys“ iš jūsų jaunystės sugrįžo kuriant šį spektaklį?

Aš užaugau mažame kaime Peloponeso regione. Mano šeima buvo gana skurdi, tad paauglystėje mes padėdavome tėvams dirbti, stengdavomės prisidėti, kiek galime.

Vienas stipriausių to laikotarpio prisiminimų – kad nuolat klausydavausi ikoninio graikų kompozitoriaus Mikio Theodorakio muzikos. Jis buvo labai politiškas, o didelė jo muzikos dalis susijusi su Antruoju pasauliniu karu, diktatūra Graikijoje ir kova už demokratijos atkūrimą. Pamenu, klausydavausi jo muzikos ir jausdavau aistrą keisti pasaulį.

Todėl kūrybinio proceso metu įvairiais būdais vis grįždavau į tą savo gyvenimo laikotarpį: per muziką, per televiziją, kurią žiūrėjau, per visas tas priemones, kurios formavo mano kūno suvokimą, greitį.

Dabar kalbame apie pradžias, bet visa tai nebuvo iš anksto suplanuota. Iš pradžių tai buvo tiesiog atsitiktiniai pasirinkimai – dalykai, kurie man patiko; tai supratau tik proceso metu.

Pavyzdžiui, viena mane dominusių muzikinių dalių buvo graikų poeto ir rašytojo Odysseaso Elyčio kūrinio „Axion Esti“ pradžia, kuriai buvo sukurta muzika. Mane paveikė būtent ši dalis. Taip pat mane jaudino Manoso Hadjidakio muzikos kūrinys „Paukščiai“. Jame paukščiai reprezentuoja idealią visuomenę danguje, kuri nusprendžia nusileisti į žemę, kad suprastų, kodėl čia tiek daug korupcijos. Taigi mane vėl traukė pradžia – momentas, kai paukščiai įžengia į mūsų pasaulį. Ir galiausiai panaudojau muziką iš operos „Orfėjas“, pasirinkdamas fanfarą, kuri atidaro spektaklį.

Kaip suprantu, muzika jūsų kūrybiniame procese vaidina svarbų vaidmenį. Kodėl ji jums tokia svarbi?

Taip yra todėl, kad man judesys ir garsas yra labai glaudžiai susiję. Jie beveik kaip gravitacija ar atmosfera kuriamame pasaulyje – tarsi natūralūs dėsniai, formuojantys visatą, kurią bandau komponuoti. Kai išgirstu tinkamą garsą, jaučiu, kad galiu iš jo sukurti visą pasaulį – visą spektaklį – beveik be jokios kitos idėjos.

Kažkaip mano galvoje garsas nubrėžia pasaulio, kurį bandau sukurti, ribas. Jei garsas įveda tam tikrą ritmą ar trukmę, tuomet man ta trukmė tampa to pasaulio kvėpavimu arba matu, kiek jame galiu judėti. Taigi, jei tai kvėpavimas, tai kartu yra ir protas, o vadinasi – ir veiksmas. Tai gali veikti ir atvirkščiai: jei pirmiausia atrandu judesį, tuomet per jį pradedu suprasti garsą – kaip giliai garsas gali įsiskverbti į jį per artikuliaciją. Tada beveik atrodo, kad pats judesys generuoja ir aktyvuoja garsinį peizažą.

Kokį vaidmenį šiame kūrinyje atlieka pavadinime minimas „neišmanymas“?

Savo paauglystės laikotarpį aš prisimenu kaip tam tikro tyrumo laiką ir kartu – neišmanymo, bet ne neigiama prasme. Turiu omenyje ne žinių stoką ar atsisakymą mokytis, bet veikiau tyrumą, kai nežinai visko ir sąmoningai neleidi sau būti paralyžiuotam kiekvienos kliūties.

Dabar, kai esame vyresni, brandesni ir sąmoningiau suvokiantys, kas vyksta politiškai ir socialiai aplinkoje, mes taip pat esame jautresni tam, kaip elgiamės, ką sakome. Daugeliu atžvilgių šis brandumas yra svarbus. Tačiau kartu darosi labai lengva teisti, dvejoti ir galiausiai prieiti prie jausmo: ką mes iš tikrųjų galime padaryti?

Todėl man svarbu prisiminti tą ankstesnį savo gyvenimo laikotarpį, kai atsiradus kliūčiai sakydavau, kad man nerūpi, ir eidavau tiesiai į veiksmo šerdį. Aš kalbu apie žingsnį, kuris yra ryžtingas, nes nustumia sunkumus į šalį ir skatina judėti pirmyn. Man tai – jaunystės esmė.

Jūsų spektakliai sulaukė svarbių apdovanojimų, neabejotinai esate vienas ryškiausių šiuolaikinių Europos choreografų. Kaip vertinate šią sėkmę? Ką jums reiškia apdovanojimai?

Žinoma, daliai manęs malonu, kai darbas įvertinamas. Tačiau man kur kas prasmingiau atrodo tai, ką šie apdovanojimai reiškia. Jei tokie apdovanojimai kaip „Rose Prize“ vis dar gali egzistuoti tuo metu, kai tiek daug dalykų aplink mus griūva, jei vis dar yra organizacijų, kurios nori finansiškai remti menininkus, tai turėtume švęsti.

Mes gyvename laikotarpiu, kai politika vis labiau krypsta į dešinę, net į kraštutinę dešinę, kai didžioji dalis pinigų yra skiriama ginklams ir karui. Tad apdovanojimas taip pat yra tam tikras pasipriešinimo gestas.

Kita vertus, sėkmė visada yra santykinė. Tai trumpa akimirka, kai pasakai: smagu, gavau apdovanojimą. Tačiau jau kitą akimirką esi tas pats žmogus, koks buvai prieš tai. Tai tiesiog viena tavo gyvenimo akimirka.

Man svarbiausia, kad per savo meną galiu būti asmeniškas ir tai gali pasiekti kitus. Tai ir yra tikrasis tikslas – kiekviename projekte suprasti, ką iš tikrųjų noriu pasakyti ir kaip noriu tai pasakyti. O suprasti, ką nori išreikšti scenoje, nėra lengva.

Kaip minėjote anksčiau, dėl darbo nukentėjo jūsų asmeninis gyvenimas. Taip pat viename interviu sakėte, kad norėtumėte daugiau laiko skirti sau. Ar dabar tai pavyksta?

Man pasisekė, kad vienas iš šokėjų yra mano partneris – Georgios Kotsifakis. Mes esame kartu apie dvylika metų, tad įtemptame darbų grafike turime vienas kitą. Žinoma, vis tiek pasiilgstu savo draugų.

Tačiau iš tikrųjų nelabai lieka laiko poilsiui. Nuo lapkričio turiu nedidelį namą kalnuose, Peloponeso regione, maždaug 1000 metrų aukštyje, labai gražioje vietoje. Jis visiškai izoliuotas – ne kaime, o vienas pats miške. Todėl kai dabar ten nuvažiuoju, pasikviečiu draugus ir leidžiame laiką kartu. Dvi dienos atrodo kaip keturios. Tas namas man tapo savotiška šventove.

Ką jums reiškia laikas, praleistas kalnuose?

Man tai idealus laikas atsikvėpti ir pailsėti. Kai pernai šis kalnų namas buvo renovuojamas, turėjau didelių lūkesčių. Buvau neramus, nuolat galvojau: greičiau užbaikite, noriu ten nuvykti, nebegaliu ilgiau laukti. Tada turėjau sau pasakyti: ramiau. Tu galbūt kuri savotišką rojų, bet per daug iš jo nesitikėk, nes visa idėja gali išnykti. Tačiau kai namas rudenį galiausiai buvo baigtas ir pradėjome leisti ten laiką, pirmąsias dešimt dienų mes su Georgiosu iš tikrųjų verkėme kiekvieną rytą pabudę ir matydami mus supantį grožį. Tai mus labai jaudino.

Man tai yra namas, kuris svarbus net tada, kai aš jame nesu. Mano draugai gali ten važiuoti, juo naudotis, juo džiaugtis. Noriu, kad jis taptų susibūrimų vieta – kur kartu valgome, kartu einame į žygius, kartu miegame ir paprasčiausiai leidžiame laiką. Jaučiu didžiulę privilegiją jį turėti. 

Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Ką tik baigiau darbą su „Opera Ballet Vlaanderen“, o netrukus atvykstame į Vilnių, tad jau vėl grįžtu į gastroles. Rugpjūtį turėsime trumpą pertrauką, o nuo rugsėjo vėl tęsime gastroles. Žinau, kad iki 2027 metų pabaigos nekursiu nieko naujo, nes šis laikas yra skirtas „My Fierce Ignorant Step“.

Turiu daug kvietimų iš kitų trupių Europoje, taip pat Azijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, bet bandau suprasti, ką iš tikrųjų noriu daryti ir ar noriu jiems įsipareigoti. Šiuo metu nesu tikras, bet ir neketinu dėl to stresuoti. Noriu tiesiog mėgautis šiuo laikotarpiu tokiu, koks jis yra dabar, o tada suprasti, koks bus kitas žingsnis. Jaučiu poreikį sulėtinti tempą ir kurti šiek tiek mažiau.