Rajanas Batleris – nemalonus tipas. Jis dirba korporacijoje, kuri verčiasi žmonių atleidinėjimu. Rajanas (George Clooney) sugeba įtikinti atleidžiamą žmogų, kad visos permainos tik į gera, nors tas neturi jokių perspektyvų. Rajanas gyvena ore – jis skraido iš vieno JAV kampo į kitą ir į namus užsuka retai. Vesdamas seminarus jis aiškina klausytojams, kad gyvenime verta skirti tai, kas svarbu, ir tai, kas nelabai būtina. Tai, kas būtina, turi tilpti vienoje kuprinėje. Ši metodinė priemonė Rajano rankose filmo „Viskas ore!“ (TV3, 9 d. 22.25) režisieriui Jasonui Reitmanui yra metafora, apibūdinanti ne tik Rajaną, bet ir visuomenę, kurią staiga ištiko ekonominė krizė ir kuri turi iš naujo atsirinkti, kas jai svarbiausia. Bet „Viskas ore“ nėra ir krizę išgyvenančios visuomenės satyra, nors reikėtų visai nedaug, kad filmas toks taptų. Visai nedaug reikėtų ir tam, kad filmas taptų

Jaunas australų gydytojas George’as Milleris ligoninėje dažnai susidurdavo su automobilių avarijų aukomis. Milleris nusprendė, kad šiame pasaulyje egzistuoja automobilių ir greičio kultas. Norėdamas debiutuoti mažo biudžeto (350 tūkstančių dolerių) filmu, kurio poveikis prilygtų automobilių susidūrimui, Milleris perkėlė savo apmąstymus apie avarijų aukas ir žiaurumą į netolimą ateitį. Ten, po urbanistinę civilizaciją ištikusios katastrofos, visas gyvenimas persikelia prie begalinių kelių. Kelias tapo gyvenimo būdu. Jis sužadino ir pačius žiauriausius instinktus. Kelių policininkas Maksas persekioja baikerių gaują, kuri nužudė jo žmoną ir kūdikį. Maksą praminė Pašėlusiu už jo žiaurią kovą su kelių gaujomis, kerštas yra jo vienintelis tikslas. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė dabar garsiausias Holivudo homofobas ir peštukas, o tada – beveik niekam nežinomas, tik dviejuose filmuose suvaidinęs dvidešimt dvejų australų aktorius Melas Gibsonas. Netrukus jis tapo

Lietuviškos televizijos taip pat didžią laiko dalį teikia paslaugas pramogų ištroškusioms liaudies masėms. Gal todėl pamatęs naujus laidų pavadinimus supratau, kad

Po „Romos atostogų“ žiūrovų numylėtine tapusi Hepburn suvaidino ir trečiame Wylerio filme, 1966 m. pasirodžiusioje kriminalinėje komedijoje „Kaip pavogti milijoną“ (TV3, 12 d. 22.40). Dabar tokie filmai apie planuojamus sudėtingus apiplėšimus dažniausiai vadinami heist movie. Garsiausias tokio požanrio pavyzdys, žinoma, yra

Prie šitos atmosferos puikiai pritaps kadaise ne vieną nustebinęs filmas – 1999-aisiais pasirodęs Davido Fincherio „Kovos klubas“ (LNK, 11 d. 22.35). Į kino istoriją jau įėjo tarp geriausių visų laikų kino frazių atsidūręs sakinys:

Kartais atrodo, kad tobulas netolimos ateities pilietis – amžinas vaikas, ad infinitum žiūrintis nesibaigiančius „Ledynmečius“, švenčiantis Valentino dieną ir dovanojantis raudonas pliušines širdutes bei įvairių formų žvakutes (kad būtų jaukiau). Tačiau šįkart kaip vieną svarbiausių savaitės filmų rekomenduosiu animacinį 2010 m. Sylvaino Chomet „Iliuzionistą“ (LRT Kultūra, 5 d. 22.35). Jo veiksmas nukels į 6-ojo dešimtmečio Škotiją, kur atsidūrė fokusininkas – tiesiog iš akies trauktas ponas Julo. Populiarų to paties dešimtmečio prancūzų komedijų personažą jis primena neatsitiktinai, nes „Iliuzionistas“ yra pagarbos duoklė didžiam prancūzų režisieriui ir aktoriui Jacques’ui Tati. Pastarojo duktė Sophie Tatischeff atidavė tėvo scenarijų Chomet, kuris atvirai prisipažįsta, kad Tati filmai

Išvertus „Nemo“ iš lotynų kalbos, būtų „Niekas“. Taip Odisėjas prisistatė Ciklopui. Nesu Odisėjas, net tas iš garlaivių kontoros, apie kurį eilėraštyje rašė Nikolajus Gumiliovas, bet naujose kompanijose dažniausiai sakau, kad esu filologas. Tai tas pats kaip ir „Niekas“. Kas dabar susidomės pagyvenusiu filologu? Kas jo klausinės apie naujus filmus, prašys paaiškinti, kodėl lietuvių kinas toks blogas, ir kodėl nepatiko toks nuostabus filmas, kur Ingeborga Dapkūnaitė ir vėl vaidina elitinę prostitutę? Niekas. Jei norite ramiai praleisti vakarą su nepažįstamaisiais, į juos įsižiūrėti, – tai geriausias būdas.

Žmogaus gyvenimas susideda iš to, ką jis pasirinko. Bet prisimindami gyvenimą dažnai prisimename ne tik tai, kas atsitiko, įvyko, buvo, bet ir tai, kas galėjo atsitikti. Van Dormaelis suteikia savo herojui galimybę viską išgyventi iškart: jis įsėdo į traukinį su mama ir liko perone su tėvu, vedė tris moteris ir kiekviena jam buvo vienintelė, turėjo namą su baseinu ir buvo benamis. Nemo patyrė viską, pasirinko viską. Režisierius tarsi sako, kad gyvenimas yra neišsemiamas ir iki galo nepažintas, net jei jį pragyvenai pats. Bet mes žinome tik tai, ką patyrėme patys. Visa kita yra