Atvykus į galeriją „Post“ pažiūrėti Marijos Šnipaitės parodos „Ten pat“, durys buvo užrakintos. Kai paskambinau nurodytu numeriu, manęs paklausė: „O kas jūs esate?“ Atsakiau: „Lankytoja.“ Mano pašnekovas nusijuokė, po kelių minučių atėjo įleisti, ir užėjusi pamačiau tokį vieną jau matytą Marijos Šnipaitės darbą pavadinimu „Lankytojas“ (2013). Todėl jis, atrodo, buvo sukurtas kaip tik man. Tada staiga prisiminiau, kad „Lankytoją“ vieną kartą jau esu mačiusi rudenį LTMKS parodoje „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos(?)“. Ten jis atrodė kiek kitaip: šviesa sklido ne iš apačios, o iš viršaus, ir ankstesnis saldainis-lazdelė čia tapo daugiafunkciniu kastuvu-didinamuoju stiklu. Kaip tik šiame kūrinyje atradau tai, ko ankstesniuose autorės darbuose nerasdavau – atsakymą į klausimą: „Kodėl apie tai verta galvoti?“

Jau ne pirmą kartą kiek paskubomis iš manęs padaromas kuratorius tų projektų, kurių nekuruoju. Jau teko išgirsti kritikos, kad kuravau gana vidutinišką menininko Giuseppe’s Zevola parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, nors aš tebuvau darbininku ‒ žmogumi, kuris turėjo instaliuoti parodą ir pristatyti menininką per atidarymą. Todėl kritikams ir kritikėms galiu prisipažinti, kad nuo to laiko, kai pradėjau oficialiai dirbti JMVMC, šioje institucijoje nesukuravau nė vieno autorinio projekto, nes iki šiol dirbau labiau kaip koordinatorius, tarpininkas tarp centro „valdžios“ ir meninink(i)ų arba net labiau kaip techninis darbuotojas.

„Išmatų pasišalinimas per išangę, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, išmatų konsistencijos ir kitų priežasčių, gali būti vadinamastuštinimusi, šikimu, kakojimu. Tuštinimasis nenormaliai skystomis išmatomis vadinamas viduriavimu, triedimu.“

Nuo 2012 m. pradžios Vilniuje, Žvėryne, ėmė veikti menininko Žilvino Landzbergo ir menotyrininkės Ūlos Tornau inicijuota ir prižiūrima projektų erdvė „Malonioji 6“. Šių metų sausio mėnesį ją perima Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS).