2016-ieji metai nebuvo trumpi dėl daugelio didžiųjų pasaulinių temų: nuo JAV rinkimų, iki pabėgėlių krizės Europoje, Brexito, terorizmo atakų, Davido Bowie mirties… Jeremy’io Dellerio, 2013-aisiais atstovavusio Jungtinei Karalystei Venecijos bienalėje, sukurtas automobilio lipdukas „Velniop jus, 2016-ieji”, yra tikras ženklas, kad meno pasaulis žengia koja kojon su pasaulinėmis pastarųjų metų nuotaikomis.

Nuslūgus praėjusių metų vertinimų pikui, publikuojame dailės kritikės Hettie Judah straipsnį apie 2016-aisiais vizualiuosiuose menuose vyravusias tendencijas. Kai kurios iš jų buvo pastebimos ir Lietuvoje, todėl šalia tarptautinių menininkų vardų pateikiame ir vietinį kontekstą.

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse 2016-aisiais metais. Aptariami aktyviausi jaunieji menininkai ir jų meniniai projektai, meno kritikos situacija ir ryškiausi jaunieji kritikai bei dalijamasi pastebėjimais, ko šiemet pasigesta. Savo mintimis dalijasi Gražina Montvidaitė, Monika Valatkaitė, Ilona Vitkauskaitė ir Astijus Krauleidis-Vermontas.

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Žemę padengus sniegui, super ir hyper parduotuvės užsipildo plastikinėmis eglutėmis. Kad jas puikiai galima išnaudoti kaip readymade’us, pernai jau įrodė grafikė Laisvydė Šalčiūtė. Visgi readymade’ai meno kūriniais tampa tik atsidūrę atitinkamame meniniame kontekste. Tačiau apskritai plastikinio medžio idėja nėra labiausiai vykęs gamtą imituojantis žmogaus kūrinys. Siluetas nukopijuojamas, bet originalus pavidalas nesukuriamas. Tad ar galėtų žmogaus rankomis padaryta sintetinė gamta turėti savitą formą, tačiau vis dar būti siejama su natūra? Ir ar meno kūrinys gali pamėgdžioti daugiau nei vien išorines gamtinio objekto savybes?

Galerijoje „AV17“ šiuo metu pristatoma minėtuosius klausimus paliečianti britų menininko Matthew Smitho kūryba. Menininkas į Lietuvą atsivežtas mainais į lietuvių menininkų kūrybos eksportą – Niukaslo galerijoje „Vane“ eksponuojami Andriaus Ermino darbai. Vilniuje britų skulptorius rodo savo fotografijas, skulptūrinius objektus, koliažus ir piešinius, pavadintus „Uolos, vanduo, medžiai, debesys“.

Pristatome trečiąją pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalį. Jiems, kaip ir dailininkams ir muzikams, uždavėme klausimus apie požiūrį į savo kartą, jos santykį su teatro tradicijomis ir kūrybinės motyvacijos šaltinį. Atsakymus pateikia dramaturgė Teklė Kavtaradzė, aktorė Kristina Švenčionytė ir režisierius Alius Veverskis.

Galerijoje „Kairė–dešinė“ veikiančioje Nijolės Šaltenytės parodoje „Viskas yra arti“ pristatomi 2011–2016 m. sukurti grafikės darbai. Taigi – naujausia menininkės kūryba. Tad įdomu pasižiūrėti, kaip skleidžiasi brandžios menininkės mintys ir darbai: ar toliau einama atrastais keliais, ar atsiranda naujų, nematytų motyvų ir eksperimentų.

„Dešinėje“ eksponuojami darbai tęsia ankstesnėje kūryboje menininkės plėtotas temas. Tai vidinis moters pasaulis, išgyvenamos būsenos, įprastos arba stebinančios jos istorijos. Daugelyje darbų tie patys veikėjai identiška ar labai panašia poza vaizduojami keletą kartų. Tai sukuria veiksmo tęstinumo pojūtį, tačiau kartu ir naikina vaizduojamų personažų individualumą. Taip sukuriamas ir minios vaizdas, pavyzdžiui, kompozicijoje „Kitas liūdnas sekmadienis“, kur aukštakulniais avinčios kojos žingsniuoja viena kryptimi. Daugelyje darbų moteris atrodo įkalinta priverstinės elegancijos pasaulyje – ji grumiasi su liemenėlės kabliukais ir kenčia minėtuosius aukštakulnius. Kartais ją stebi vyro siluetas arba pažeme besiridenanti (panašu, jog po rimtos egzekucijos) vyro galva. Tad kompozicijoje „Seniai nutolusi diena. Hula Hoop“ susitrejinusios merginos sukamas lankas virsta simboliniu begaliniu ratu, iš kurio moteriai įmanoma išeiti nebent senatvėje.

Naujas semestras, naujas sezonas ir naujas koncertų rinkinys, kurį galiu vertinti. Kaip gi dar pradėti metus, jei ne su nepriekaištingu Onutės Narbutaitės kūriniu „Centones Meae Urbi” (1997)? Šis ypač įtakingas kūrinys, kuris pasitelkia tekstus iš kelių skirtingų kalbų ir šaltinių, grindžiamų sąsajomis su Vilniumi ir Lietuva apskritai, buvo atliktas didžiosios kompozitorės 60-mečio proga.

Pirmoje pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalyje dailininkų klausėme, kaip jie vertina savo kartą, jos santykį su dailės tradicijomis ir individualią kūrybinę motyvaciją. Antrojoje ciklo dalyje tuos pačius klausimus pateikėme muzikams: kompozitorėms Monikai Sokaitei ir Justinai Repečkaitei bei pianistui ir dainininkui Vaidriui Smilinskui.

Pristatydami profesinę karjerą neseniai pradėjusius menininkus, kritikai ir žurnalistai nevengia vartoti epiteto „jaunas“. Tai tarsi suvienija visą menininkų kartą ir jos atstovams suteikia perspektyvumo aurą. Tačiau ar patys menininkai jaučia savo kartos bendrystę? Jei taip – kas juos sieja? Koks jų ryšys su tradicijomis? Kas skatina kurti? Šiuos tris klausimus uždavėme trims trijų sričių menininkams: dailininkams, teatralams ir muzikams. Pirmojoje pokalbių ciklo dalyje atsakymus pateikia tapytoja Mykolė Ganusauskaitė, grafikas Vilmantas Žumbys ir skulptorius Tauras Kensminas.

Benas Lunnas yra anglų kompozitorius, šiuo metu studijuojantis magistrantūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Be savo kūrybinės veiklos, Lunnas domisi šiuolaikine Baltijos šalių muzika ir rašo tinklaraštį „Baltic Musical Gems“. Publikuojame įrašą iš jo tinklaraščio, parašytą kaip atsaką į Didžiosios Britanijos birželio referendumą. Straipsnyje pristatomi jauni lietuvių kompozitoriai, gyvenantys ir kuriantys Anglijoje, ir pateikiamos nuorodos į jų įrašus.