Mėnulis nuo senų senovės maitino žmonių vaizduotę, virsdamas tai Saulės vyru, tai gražuole deive, tai grėsminga vilkolakių transformacijos priežastimi ar būtina užkeikimų veikimo sąlyga. Nuo mėnulio priklauso potvyniai ir atoslūgiai; jis trikdo jautrių žmonių miegą, o kai kuriuos paverčia lunatikais. Menininkus veikia dar keisčiau – paskatina raižyti medį ar metalo plokšteles ir įamžinti šį dangaus kūną savo kūriniuose. Kartais iš tokių raižinių gimsta paroda, tiksliau, būsimos didesnės parodos fragmentas. Tai – grafikės Birutės Zokaitytės „Mėnulio laboratorijos“, eksponuojamos galerijoje „Trivium“.

Vos patekus į galeriją, tenka stoti į akistatą su čia pat kabančiu didžiuliu mėnuliu. Jis hipnotizuoja kruopščiai išraižytomis tamsiomis jūromis ir, rodos, spokso savo apvaliomis akimis. Prisimenu vaikystę, kai bijojau mėnulio, mat man atrodydavo, jog jo gyventojai nuolat stebi Žemę ir mane. Todėl naktį stengdavausi aklinai užtraukti užuolaidą. Vieną vidurnaktį, po ilgos nemigos, pakviečiau mėnulį į dvikovą (sekundantų neturėjome). Čiupau artimiausią po ranka buvusį ginklą – pagalvę: pamaniau, gal pavyks jį uždusinti. Turbūt nereikia ir sakyti – pralaimėjau. Mėnulis tebekabėjo danguje kaip buvęs. Visgi po tos nakties atradau ramybę, tad į Zokaitytės mėnulį dabar galiu žvelgti ramiai.

Mergina juodu kostiumu sėdi ant netvarkingai sumestos didžiulės keturių tūkstančių knygų stirtos, iš jos traukia vieną knygą po kitos ir skaito. Tekstas netrunka sulaukti nuosprendžio: patinka arba ne. Pirmuoju atveju knyga laikinai pastudijuojama, antruoju – sviedžiama šalin. Tai – naujausias jaunos menininkės Monikos Dirsytės performansas „Veidaknygė“, atliktas knygyne „Juodas šuo“, be to, tiesiogiai transliuotas internetu. Dirsytė, ko gero, yra viena geriausiai žinomų jaunosios kartos kūrėjų – 2015-ųjų mugėje „Art Vilnius“ lankytojų buvo tituluota geriausia menininke. Mugėje Monika atliko performansą „Aš tavo saulė“, kurio metu susirangiusi sėdėjo vamzdžio pavidalo bokštelyje ir šaukė žodžius apie meilę; tuo metu lankytojai galėjo patekti į bokštelį ir stebėti ją pro permatomas lubas. Performansas traukė mugės lankytojų akį ir ausį, tad veikiausiai už šį žaismingą provokatyvumą jo kūrėja ir buvo įvertinta.

Savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai kvietė dailėtyrininkus ir menininkus pasidalinti įspūdžiais apie įsimintinus besibaigiančių metų įvykius, asmenybes ir tekstus.

Komunikacijos modelis pagal Claude’ą E. Shannoną ir Warreną Weaverį teigia, jog žinios perdavimui yra būtini keli elementai: siuntėjas, pats signalas, kanalas ir gavėjas; be to, tarp siuntėjo ir gavėjo įsiterpia barjeras arba triukšmas. Šį procesą vizualiniu ir garsiniu būdu savaip perteikia Vilniaus Dailės Akademijos eskperimentinėje ekspozicijų erdvėje „5 malūnai“ veikianti paroda „Komunikacija“. Jos ekspoziciją sukūrė grafikos magistrantė Anastasija Sosunova, o atidarymo metu Dominykas Digimas ir Edmundas Seilius, kaip teigia patys menininkai, perteikė savo elektroakustines garsines patirtis.

 Rugsėjis prie jūros visuomet būna ypatingas. Malonus, minkštas oras, tušti paplūdimiai, vis dar daug saulės. Kelionę dar malonesnę padaro žinia, jog Klaipėdoje pirmą kartą bus rengiamos Galerijų dienos. Jų metu, rugsėjo 10–12 d., pasak pranešimo spaudai, bus pristatoma autentiška miesto vizualiųjų menų mozaika, apimanti dailę, dizainą, madą, architektūrą. Taigi su dideliais lūkesčiais vykstu į uostą atrasti naujų vietų ir vardų.

Dieną pradedu geriausiai žinoma vieta – KKKC parodų rūmais. Juose eksponuojama Lietuvos dailininkų sąjungos 80-mečiui skirta paroda, Edvardo Malinausko ,,Marinistinis ruduo“,  Algimanto Aleksandravičiaus fotografijos ,,Sugrįžimai – veidai ir ne tik“. Su Galerijų dienomis jubiliejinė paroda (jos tęsinys eksponuojamas ,,Klaipėdos“ galerijoje) ir restrospektyvos neturi nieko bendro, tad jas paliksiu nuošaliau. Labiau sudomina tame pačiame pastate įsikūrusioje Fotografijos galerijoje pristatoma Londone gyvenanti menininkė Miglė Bačkovaitė. Jos fotografijų ir trumpų filmų paroda ,,Nėra laiko. Jie ir be jų“ neformaliai sudaryta iš dviejų dalių – Paskutinės vakarienės temos interpretacijos ir kitų vaizdų rinkinio. Pastarajame randami tamsios atmosferos kalnų, jūros ar miško peizažai ir surežisuoti, charakteringi portretai. Autorė mitus ir religinius simbolius perkeičia naudodama groteskiškas detales: nimfoms uždedamos vienodos popierinės kaukės, o raudonplaukė Marija Magdalietė su auskaru bamboje lyg undinė įsisupa į tinklą. Ypač išraiškingi apaštalai, susėdę aplink Kristų, jų beprasmis teatrališkumas. Saviti Bačkovaitės personažai tampa mano pirmuoju atradimu Galerijų dienose. 

Ir Linas Leonas Katinas, ir Eugenijus Cukermanas ilgai vargo, kol buvo pripažinti kaip tapytojai – sovietmečiu architektams užsinorėjus tapti dailininkais, į juos žiūrėta įtariai. Dabar gi viskas vyksta paprasčiau, kūrėjų niekas nebevaržo, tad Arūnas Kavaliauskas – diplomuotas ir sėkmingas architektas – savo šmaikščius piešinius drąsiai kabina ant Kauno architektų namų restorano ,,Galeria Urbana“ sienų, o parodą atidaro tam pačią tinkamiausią dieną – balandžio 1-ąją. Atidarymo data ir ekspozijos turinys reikalauja pažvelgti į Kavaliausko kūrybą pro rimtą dailėtyrinę prizmę.