Kai išaušta Tėvynės diena

Tėvynės diena – tik Emilio Vėlyvio filmo „Piktųjų karta“ (Lietuva, 2021) pradžios akcentas, nors visai nenustebčiau, jei ji atsirastų ir valstybinių švenčių kalendoriuje. Vėlyvis ir scenarijaus bendraautoris Jonas Banys jau pirmaisiais filmo kadrais perkelia į Lietuvą, kurioje tokia šventė egzistuoja. Tiksliau, į Lietuvos provinciją, kur gimtadienį rengiasi švęsti pagrindinis filmo veikėjas policijos komisaras Gintas Krasauskas (Vytautas Kaniušonis). Į šventę, kurioje jis žada paskelbti dalyvausiąs mero rinkimuose, pakviesta visa miestelio grietinėlė – merė, kunigas, teisėjas, prokuroras... Tik kad pastarasis (Saulius Siparis) ėmė ir nusišovė, sužinojęs, jog žmona – policininkė Loreta (Toma Vaškevičiūtė) – yra komisaro meilužė.

Bet tai ne pirma keista mirtis: miestelio centre jau kabo pasikoręs (ar pakartas?) nežinomasis (Sakalas Uždavinys). Mirčių karuselė sukasi sparčiai, jos aukomis tampa vis daugiau senos paslapties ir naujųjų laikų korupcijos susietų filmo personažų. Kad paslapties šaknys – nepriklausomos Lietuvos išvakarės ir KGB komitetą Vilniuje 1990-aisiais apėmusi karštligė, paaiškės netrukus, juolab kad iš Vilniaus tirti tariamos prokuroro savižudybės atvyks Generalinės prokuratūros tyrėjas Simonas (Ainis Stropirštis).

Banys su Vėlyviu gana greit užkuria detektyvo variklį, kartu su operatoriumi Feliksu Abrukausku vis labiau suteikdami pasakojimui niūrių film noir spalvų ir atspalvių, tiršto rudens lietaus ir nerimo, bet, spėju, sumanyta kaip provokuojanti parabolė apie pūvančią, piktą, provincialią šių dienų Lietuvą, „Piktųjų karta“ netrukus pradeda grimzti į gana primityvias, iš ankstesnių Vėlyvio filmo gerai atpažįstamas digresijas ir pamažu tampa keršto istorija, kuriai gana mechaniškai pritaikytos dabar pas mus madingų kruvinų Skandinavijos detektyvinių romanų schemos. Kita vertus, žanro taisyklės interpretuojamos panašiai kaip ankstesniuose Vėlyvio filmuose, nors šįkart sumanymas akivaizdžiai daug ambicingesnis: „Piktųjų karta“ turi tapti lietuvišku neo noir iš aukštos lentynos, įrodančiu bet kokią lietuvių kino tradiciją neigiančios kūrėjų kartos profesinį savarankiškumą.

Kurioziškų, teatrališkų mirčių ekrane vis daugėja, atmosfera tirštėja, tamsa vis labiau gaubia keistą provinciją su netikėtai erdviais požeminiais garažais, daugėja ir kandidatų į paslaptingo žudiko vaidmenį, bet kartu lėkštėja miestą apnikusio totalaus blogio prigimtis: Lietuva jo persmelkta, nes svarbius valstybės (ir net Bažnyčios) postus užima bendradarbiavimu su KGB bei korupcija susitepę žmonės. Panašiai lyg mitinis nesuvokiamas blogis KGB rodomas ir Jurgio Matulevičiaus filme „Izaokas“, bet pasitelkus daug paprastesnę Vėlyvio ir Banio logiką galima spėti, kad jei ne tokie kaip Gintas, Rasa ar teisėjas Julius (Vaidotas Martinaitis), valstybė būtų ideali. Logika atitinka vis labiau įsigalintį potencialių Tėvynės dienos rėmėjų mąstymą, juolab kad ir Ingeborgos Dapkūnaitės suvaidintos valdžios trokštančios merės Rasos sąsajos su „Dviračio žinių“ pamėgta skaistaus veido vieno provincijos miesto mere – gana tiesmukiškos ir dar prikišamai pabrėžtos fraze: „Čia mano miestas!“, todėl kyla pavojus nusiristi iki televizinės satyros.

Valdžios ir galios troškimas – viena, ir tikrai ne pagrindinė, filmo įvykių priežasčių, nes plika akimi nematomose provincijos istorijose dažniausiai detalių ir motyvų gausu. Juk net populiariojo Jo Nesbø detektyvai – tai pirmiausia nuosprendis visuomenei ir bandymas gilintis į sudėtingesnius šiuolaikinės tikrovės degradacijos klodus. Tik kad „Piktųjų kartos“ dramaturgija ir personažai nuolat prieštarauja net  film noir įkvėpėjų – hard boiled rašytojų, tarkime, Raymondo Chandlerio, kuriam svarbu buvo aprašyti personažų rankogalius, nuostatoms suvokti žmogaus ketinimus ir motyvus, pasitelkiant jo elgesio, drabužių, biografijos detales, o ne tokios nesenos istorijos plakatus. „Piktųjų kartoje“ sovietiniai pinigai, angis skrandyje, KGB bylos tampa tik spalvingu žmogžudysčių rekvizitu ar KGB agentų slapyvardžiais, bet taip ir nepaaiškina, kodėl visi kaltieji staiga atsidūrė viename mieste, kaip jie iškilo, kodėl jaunystėje tapo nusikaltėliais ir išdavikais.

Filmui įpusėjus, siužetui svarbių, bet neatsakytų klausimų gausėja. Sunku patikėti, kad kunigas nepastebės zakristijonu persirengusio slaptųjų tarnybų agento, kad įžeistiems provincijos pareigūnams nekils noras pasidomėti Simono priešistore, neįtikina labiau didmiesčiams būdinga naktinio klubo, į kurį išsirengia atvykėlis tardytojas, erdvė. Iš prigimties, kaip įprasta, realistiškas detektyvas, užuot privertęs žiūrovą interpretuoti tikrovę, „Piktųjų kartoje“ pamažu užleidžia vietą pretenzingam trileriui, siekiančiam tą žiūrovą stebinti ir šokiruoti. Filmo kūrėjams, regis, daug svarbesni tampa netikėti kameros rakursai – stebima iš kanalizacijos vamzdžio, lokio iškamšos snukio, turi juokinti ne kartą filmuose ir serialuose matyti pokštai apie prozektoriume šalia gulinčių lavonų valgomus sočius pietus. Pristigo ir tikros provincijos, kur visi pažįsta vieni kitus, tarpsta tirštoje apkalbų, pavydo ir įtarimų atmosferoje. Provincija – uždara ir todėl baimę žadinanti erdvė, bet filme ji skyla į daug autonomiškų, tik siužeto susietų „lokacijų“.

Supaprastinimo neišvengė ir personažai: „Piktųjų kartoje“ kiekviena moteris verta paniekos: kerštingoji Ginto mama (Elvyra Žebertavičiūtė) rodoma kaip viduramžių ragana, žmona (Dalia Michelevičiūtė) apsimetinės, kad nieko nesupranta ir nemato, moteris mylinti duktė (Greta Petrovskytė) bus žiauriai sumušta ir išprievartauta, o meilužė Loreta gatvėje šlitiniuos su putojančio gėrimo buteliu rankose. Žinoma, vyrai ne ką geresni, bet jie gali atrodyti ir juokingi ar net gali būti aukos, kaip Donato Šimukausko, Adomo Stančiko ar Mariaus Repšio personažai. Vis dėlto baisiausias – visus pergyvensiantis Ginto sūnelis Benas, simboliškai liudijantis ateitį.

„Piktųjų kartoje“, kaip ir ankstesniuose Vėlyvio filmuose, nėra teigiamų personažų, bet meistriškai Abrukausko stilizuota film noir atmosfera kartais pabrėžia ir tai, kas, matyt, nebuvo suplanuota: lietuviškuose serialuose „užsigrūdinę“ aktoriai ne viename epizode atrodo kaip svetimkūniai, ypač kai tenka tarti melodramatiškas frazes: „Kentėti daug maloniau nei būti tavo dukra“, o gana įkyriai skambanti muzika tik paryškina dirbtinį filmo patosą. Prisodrinta įvykių, mirčių, rekvizito ir personažų „Piktųjų  karta“ galiausiai verčia galvoti ne apie politinių užuominų prikaišytą trilerio pastišą, kuriuo filmas lyg ir pretenduoja būti, bet apie provincijos pastangas džiaugtis namudiniu Holivudu. Toks įspūdis, kad Vėlyvis norėjo žengti žingsnį pirmyn, bet nerado, kur pastatyti koją.