7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kronika

Beata Baublinskienė

Europos kamerinės muzikos akademijos sesija

Alma Mater jubiliejui

Vasario 5–9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyko Europos kamerinės muzikos akademijos (European Chamber Music Academy – ECMA) sesija. Penkias dienas įvairiose LMTA erdvėse buvo rengiami meistriškumo kursai, vyko koncertai.

 

Vasario 7-ąją LMTA Didžiojoje salėje surengtas iškilmingas ECMA koncertas buvo skirtas ypatingai datai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 85-osioms įkūrimo metinėms. 1933 m. būtent vasario 7 d. tuometinis Lietuvos švietimo ministras pasirašė dokumentą dėl Konservatorijos steigimo. Pirmasis jos vadovas kompozitorius Juozas Gruodis būtų tikrai pasidžiaugęs tuo, ką 2018-ųjų vasario 7 d. koncerto publika išgirdo nuo scenos.

 

Pasirodė keturi ECMA sesijos dalyviai – „Duo CoLore“ ir styginių kvartetas „Festivo“ (LMTA), styginių kvartetas „Meteorôs“ (Norvegijos muzikos akademija) bei fortepijoninis trio „Helios“ (Paryžiaus nacionalinė muzikos ir šokio konservatorija).

Alexis Gournelis (fortepijonas) ir Camille’is Fonteneau (violončelė) iš Prancūzijos. M. Endriuškos nuotr.
Alexis Gournelis (fortepijonas) ir Camille’is Fonteneau (violončelė) iš Prancūzijos. M. Endriuškos nuotr.
„Duo CoLore“: smuikininkas Konradas Levickis ir pianistė Lauryna Lankutytė (LMTA). M. Endriuškos nuotr.
„Duo CoLore“: smuikininkas Konradas Levickis ir pianistė Lauryna Lankutytė (LMTA). M. Endriuškos nuotr.
Styginių kvartetas „Meteorôs“ (Norvegijos muzikos akademija). M. Endriuškos nuotr.
Styginių kvartetas „Meteorôs“ (Norvegijos muzikos akademija). M. Endriuškos nuotr.
Minadora Šernaitė. M. Endriuškos nuotr.
Minadora Šernaitė. M. Endriuškos nuotr.
Bienalės inf.

57-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje išdalinti apdovanojimai

Gegužės 13 d. žiuri, sudarytas iš Manuelio J. Borja-Villelo (žiuri pirmininkas, Ispanija), Francescos Alfano Miglietti (Italija), Amy Cheng (Taivanas), Ntone’o Edjabe’o (Kamerūnas), Marko Godfrey’aus (Didžioji Britanija) išdalino Venecijos bienalės apdovanojimus.

„Auksinis liūtas“ už geriausią Nacionalinį pasirodymą skirtas Vokietijai, jai atstovauja Anne Imhof. Komisaras: ifa (Institut für Auslandsbeziehungen) ir Užsienio reikalų ministerija. Kuratorė: Susanne Pfeffer. Eksponavo: Anne Imhof. Vieta: Giardini. Apdovanojimas skirtas už galingą ir trikdančią instaliaciją, kuri kalba apie sudėtingą dabartį. Ekspozicija kelia nerimą, stulbina architektūra, kuri analizuoja santykius su vaizdais, objektais, kūnais ir garsais.

Specialus paminėjimas skirtas Brazilijai, jai atstovauja Cinthia Marcelle. Komisaras: San Paulo bienalės fondas. Prezidentas: João Carlos de Figueiredo Ferraz. Kuratorius: Jochenas Volzas. Eksponavo: Cinthia Marcelle. Vieta: Giardini. Instaliacija patraukia pakeista, įsiurbiančia erdve, kur neįmanoma jaustis saugiam. Ir instaliacijos struktūra, ir videodarbas, parengtas kartu su Tiago Mata Machado, kviečia gilintis į šiandienos Brazilijos visuomenę.

„Auksinis liūtas“ už geriausią menininko pasirodymą parodoje „Viva Arte Viva“ skirtas Franzui Erhardui Waltheriui (gimusiam 1939 m. Vokietijoje, gyvenančiam Fuldoje). Vieta: Arsenale-Corderie. Jo kūrinys per formas, spalvas, medžiagas, skulptūrą verčia žiūrovą įsitraukti keliais būdais, padeda ieškoti atsakymo, kaip gyventi tranzitinėje dabartyje.

„Sidabrinis liūtas“ daug žadančiam jaunam menininkui atiteko Hassanui Khanui (gimusiam 1975 m. Jungtinėje Karalystėje, gyvenančiam Kaire). Vieta: Giardino delle Vergini. Į menininką atkreiptas dėmesys dėl intymumo, kuris atsiskleidžia kūrinyje ir rodo subtilias jungtis tarp balso, garso ir horizonto. Jo kompozicija, skirta viešam parkui, sukuria įsismelkiančią patirtį, kuri nuostabiai sujungia tai, kas politiška ir poetiška.

Žiuri taip pat nusprendė atskiru paminėjimu išskirti du menininkus.

Išskirtas Charlesas Atlasas (gimęs 1949 m. JAV, gyvenantis Niujorke). Vieta: Arsenale-Corderie. Įsiminė jo kūrinio montavimo sumanumas, mat čia susilieja natūralumas ir dirbtinumas, o žodžiai kelia svarbius klausimus apie susierzinimą, seksualumą ir klasę.

Išskirtas ir Petritas Halilajas (gimęs 1986 m. Kosove, gyvenantis tarp Bocolo, Berlyno ir Prištinos). Vieta: Arsenale – Corderie/Sale d’Armi G – Giardini/Centrinis paviljonas. Jis pastebėtas už vaizduotę skatinančias intervencijas į Arsenalo ir Centrinio paviljono architektūrą, kurie kalba apie Kosovo istoriją ir vaikystės prisiminimus.

Daugiau bienalės informacijos galima rasti: www.labiennale.org

Jochen Volz
Jochen Volz
LDID

Pareiškimas dėl vykdomų statybos darbų Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio teritorijoje

2017-03-29 /  Nr. 2

Lietuvos Respublikos kultūros ministrei                                                     
[email protected]

Kultūros paveldo departamento direktorei                                                         
prie Kultūros ministerijos
[email protected]

Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui
[email protected]

Lietuvos Respublikos Seimo
Kultūros komitetui
[email protected]

Lietuvos Respublikos Prezidento
Švietimo, mokslo ir kultūros grupei
[email protected]

Vilniaus miesto merui
[email protected]


PAREIŠKIMAS DĖL VYKDOMŲ STATYBOS DARBŲ VILNIAUS MISIONIERIŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIO TERITORIJOJE


Lietuvos dailės istorikų draugijos (toliau – LDID) nariai reiškia susirūpinimą dėl pradėtų statybos darbų ant Išganytojo kalvos šalia buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ansamblio ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios. LDID visiškai pritaria Lietuvos Respublikos Valstybinės kultūros paveldo komisijos išsakytai pozicijai, kuri buvo išdėstyta raštu Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (ir kitoms šalies institucijoms) š. m. kovo 24 d. (rašto Nr. VII-28 (6.5)).
Atkreipiame dėmesį, kad į Lietuvos kultūros vertybių registrą Misionierių vienuolyno ansamblis yra įtrauktas kaip valstybės saugoma nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė, o šios vertybės patvirtintoji teritorija apima Misionierių bažnyčią ir vienuolyną, taip pat šaritėms priklausiusius Vaikelio Jėzaus namus (prieglaudą).


Taip pat atkreipiame dėmesį, kad Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai 2015-12-14 EV-1054 nustato „Ligoninės pastatų Subačiaus 20 ir 22, slėptuvės ir transformatorinės Subačiaus 28 rekonstravimas pritaikant juos gyvenamiesiems namams, kartu atliekant Subačiaus 20 - Vaikelio Jėzaus prieglaudos pastato tvarkybos darbus ir gyvenamojo korpuso naują statybą atkuriant neišlikusį sklypo užstatymą“. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą atkūrimas yra neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai (2 str. 5 d.), o moksliniai tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas (18 str. 1 d.).
Iš statybų projekto akivaizdu, kad atkūrimas nėra vykdomas, nes naujų statinių išdėstymas sklype ir architektūriniai sprendimai neturi nieko bendra su Misionierių ansambliu.


Manome, kad taip galėjo atsitikti, nes planavimo ir projektavimo reikmėms atliktieji Misionierių vienuolyno ansamblio moksliniai tyrimai yra fragmentiški, nenuoseklūs, todėl visiškai nepakankami kokiems nors ansamblio keitimams, ypač tokio masto, kaip dabar, statyboms vykdyti: nėra ansamblio stilistinės meninės raidos retrospektyvinių analizių (nors ansamblis formavosi apie 200 metų), netyrinėti šio barokinio užmiesčio ansamblio parkinis kraštovaizdis (nors architektūros ir parkų, sodų, takų sistemų, vandenų, šlaitų ir kitų kraštovaizdžio elementų integravimas į vieningus ansamblius yra išskirtinis baroko architektūros bruožas), apskritai neidentifikuotas buvęs užstatymas, jo sąsajos su bendrąją ansamblio funkcine ir menine sąranga, pavidalai (nors archeologiniais tyrimais visame sklype rasta nemažai statinių liekanų), apskritai neatlikti geografiniai-geologiniai tyrimai kalvos morfologinei raidai nustatyti (o neturint šios retrospektyvos, t.y., nežinant, kokios kalvos būta XV-XVI, XVII arba XVIII a., niekuo nepagrįsti projektuotojų tvirtinimai, neva vykdomas kalvos nukasimas beveik dviem metrais yra „istorinio reljefo atkūrimas“). Neturint šių tyrimų duomenų, atkūrimas apskritai neįmanomas, o iš esmės keisti valstybės saugomą nacionalinę vertybę draudžia įstatymai.
Prašome išaiškinti, kodėl nebuvo atlikti visaverčiai ir visapusiški vieno iš unikaliausių Vilniaus senamiesčio architektūros ansamblių moksliniai tyrimai, kodėl specialiuoju planu sklypai atskirti ne pagal istorines abiejų vienuolijų gyvavimo ir klestėjimo laikotarpio ribas, bet pagal dėl carinių represijų metu susidariusią situaciją, kai vienuolynas buvo prievarta uždarytas, o jo valda išdraskyta, taip pat, ar tyrimais nepagrįsti vykdomi kasimo ir statybos darbai nesunaikins ansamblio istorinės, kultūrinės ir meninės vertės ir negrįžtamai nesužalos Vilniaus senamiesčio – Lietuvos Respublikos paminklo ir  UNESCO pasaulio paveldo vertybės – panoramų, silueto, miestovaizdžio autentiškumo ir vientisumo.


Manome, kad būtina atlikti minėtų tyrimų išorinę ekspertizę, tyrimus atitinkamai papildyti ir tik naujų integruotų tyrimų pagrindu priimti konkrečius sprendimus dėl ansamblio atkūrimo, kurį nustato Kultūros paveldo departamento specialieji paveldosaugos reikalavimai.


Taip pat kviečiame skubiai imtis priemonių, kad bažnyčia fiziškai nenukentėtų (neskilinėtų, nesmegtų, nebūtų pažeisti trapūs architektūriniai elementai ir lipdiniai), o kalva nepradėtų irti dėl dabar vykdomų didelių kasimo darbų, statybinės technikos ir kito transporto keliamų vibracijų, o ateityje ir dėl naujų statybų apkrovos kalvai.


Atkreipiame dėmesį, kad buvusio Vilniaus misionierių vienuolyno ir Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčios ansamblis yra viena svarbiausių architektūrinių dominančių, siejamų su Vilniaus istorinio centro kultūriniu identitetu. Vilniaus istorinio centro kaip UNESCO pasaulio paveldo nominacinėje byloje nurodyta, kad istorijos požiūriu pagrindiniai pastatai ir jų kompleksai priklauso šešioms didelėms architektūros ansamblių grupėms, sudarančioms Vilniaus istorinio centro išskirtinę visuotinę vertę, o Vizitiečių-Misionierių bažnyčių kompleksas yra vienas iš jų.


Dr. Algė Andriulytė,     

pirmininkė                                            

Nariai:
Prof. dr. Aleksandra Aleksandravičiūtė
Dr. Lina Balaišytė
Aistė Bimbirytė-Mackevičienė
Doc. dr. Rasa Butvilaitė
Dr. Lijana Birškytė-Klimienė
Dr. Juozapas Blažiūnas (Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius)
Dr. Asta Giniūnienė
Doc. dr. Liepa Griciūtė-Šverebienė
Dr. Marius Iršėnas
Prof. dr. (hp) Giedrė Jankevičiūtė
Dr. (hp) Rūta Janonienė (Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė)
Dr. Margarita Janušonienė
Dr. Teresė Jurkuvienė
Kristina Jokubavičienė (ICOMOS narė)
Dr. Auksė Kaladžinskaitė
Dr. Dalia Klajumienė (VDA Paminklotvarkos katerdos vedėja)
Dr. Jolita Liškevičienė
Jūratė Markevičienė (ICOMOS narė, tarptautinė kultūros paveldo ekspertė)
Dr. Sigita Maslauskaitė-Mažylienė (Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė)
Prof. dr. Giedrė Mickūnaitė
Dr. Lijana Natalevičienė
Doc. dr. Agnė Narušytė
Dr. Mindaugas Paknys
Dr. Ieva Pleikienė
Doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė (AICA Lietuvos sekcijos prezidentė)
Dr. Tojana Račiūnaitė (VDA Dailėtyros instituto direktorė)
Dr. Dalia Ramonienė
Dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
Dr. Regimanta Stankevičienė
Dr. Gabija Surdokaitė-Vitienė
Doc. dr. Vaida Ščiglienė
Dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorė)
Dr. Vytautas Tumėnas
Dr. Nijolė Tumėnienė
Dr. Skaidrė Urbonienė
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
Dr. Aušra Vasiliauskienė
Dr. Dalia Vasiliūnienė
Doc. dr. Birutė Rūta Vitkauskienė
Dr. Jolanta Zabulytė

 

Misionierių bažnyčia ir vienuolynas. I. Deroy litogr., 1848 m.
Misionierių bažnyčia ir vienuolynas. I. Deroy litogr., 1848 m.
Žemiau pasirašę autoriai

Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje, rezoliucija

Lietuvos Respublikos Prezidentei J.E. Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui


Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, įvykusio 2017 04 07 Vilniuje,

REZOLIUCIJA

Per visus Nepriklausomybės metus Lietuvos partijos ir vyriausybės savo programose deklaratyviai kartojo, kad kultūra yra jų politikos prioritetas. Pastarųjų Seimo rinkimų laimėtojai tokį prioritetą skelbė garsiausiai. Deja, rašytojai ir grožinės literatūros vertėjai savo prioritetiškumo niekaip nepatiria. Priešingai – nauji mokesčių pakeitimai kūrėjus skurdina ir stumia į gyvenimo paribį.


Kurį laiką galiojo kūrėjų ir valdžios diskusijų dėka pasiektas sprendimas nuo autorinių sutarčių mokėti socialinio draudimo įmokas nuo pusės pajamų. Bet jis neseniai atšauktas, ir uždėta prievolė mokėti nuo visų pajamų. Kodėl? Primygtinai raginame grįžti į buvusią padėtį.


Lietuvos socialinio draudimo sistema intelektinės nuosavybės turėtojo ir kitos šalies santykius, taip pat disponavimą tokiu turtu prilygina darbdavio ir darbuotojo santykiams. Tai niekaip nesutinka su 1999 03 09 Europos Parlamento Rezoliucija „Dėl menininkų padėties ir vaidmens Europos Sąjungoje“.


Mes nereikalaujame lengvatų ar išskirtinių sąlygų. Mes norime teisingos ir autorių darbo specifiką atitinkančios mokestinės aplinkos. Nekomercinis menas nėra serijinė gamyba ar vienadienių individualių reikmių tenkinimas, sudėtingi kūriniai įvertinami ir pripažįstami tik po kurio laiko, bet jie kuria Lietuvos kultūros prestižą ir veidą. Tai nėra veikla, mūsų nedidelėje kalbinėje bendruomenėje laiduojanti pragyvenimą autoriui, bet ji padeda išlikti tai bendruomenei. Todėl raginame atsižvelgti į autorių darbo specifiką ir rašytojų bei vertėjų honorarų apmokestinimą sutaikyti su tos specifikos supratimu.


Jūsų dėmesį rašto žmonių socialinėms reikmėms vertinsime pagal reakciją į šią Rezoliuciją. Lauksime atsakymo.

Įteikti „Auksiniai scenos kryžiai“

Per Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją – Klaipėdos dramos teatre surengta visų Lietuvos teatrų šventė, režisuota klaipėdietės šokėjos ir choreografės Agnijos Šeiko, per kurią „Auksiniais scenos kryžiais“ buvo apdovanoti geriausių 2016 m. teatro kūrinių autoriai.

Lietuvos kutūros taryba

Įsibėgėjo antrasis 2017 m. projektų finansavimo konkursas


Jau įpusėjo Lietuvos kultūros tarybos (toliau – LKT) vasario pradžioje paskelbtas antrasis šių metų kultūros ir meno projektų finansavimo konkursas. Kultūros organizacijų atstovai kviečiami teikti paraiškas 16 kultūros ir meno sričių ir 19 programų. Paraiškų laukiama dar beveik dvi savaites – iki kovo 14 dienos.

LDID

Reorganizacija ar pasikėsinimas į Lietuvos kultūros paveldą?

Viešas pareiškimas

Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba.

Irma Šimanskytė

Petro Repšio grafikos paroda Bolonijoje

„Iliustruoti užrašai“

Rugsėjo 10 d. Bolonijos Meno ir istorijos bibliotekoje (La Biblioteca d‘Arte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) atidaryta Petro Repšio grafikos darbų paroda „Iliustruoti užrašai“. Ši biblioteka – viena iš aštuonių kultūros įstaigų ir muziejų susivienijimo „Genus Bononia“ institucijų. Visos jos – parodoms ir muziejams pritaikyti rūmai (Palazzo Fava, Palazzo Pepoli), koncertų salėmis ir kultūrinio turizmo objektais tapusios bažnyčios (Santa Cristina, Santa Maria della Vita) buvo restauruotos ir atnaujintos Bolonijos taupomosios kasos fondo –  Fondazione Cassa di Risparmio in Bologna (Caribo) – lėšomis.

Bolonijos Meno ir istorijos biblioteka, parodos vaizdas
Bolonijos Meno ir istorijos biblioteka, parodos vaizdas
Giedrė Jankevičiūtė, Petras Repšys
Giedrė Jankevičiūtė, Petras Repšys
Spaudos konferencijos akimirka. Iš kairės LR kultūros atašė Italijoje Irma Šimanskytė, Carisbo fondo dailės rinkinių kuratorius Angelo Mazza, parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė ir dailininkas Petras Repšys
Spaudos konferencijos akimirka. Iš kairės LR kultūros atašė Italijoje Irma Šimanskytė, Carisbo fondo dailės rinkinių kuratorius Angelo Mazza, parodos kuratorė Giedrė Jankevičiūtė ir dailininkas Petras Repšys
Bolonijos Meno ir istorijos biblioteka, parodos vaizdas
Bolonijos Meno ir istorijos biblioteka, parodos vaizdas
Bolonijos Meno ir istorijos biblioteka, parodos vaizdas
Bolonijos Meno ir istorijos biblioteka, parodos vaizdas
7MD

55-oje Venecijos bienalėje Lietuvos-Kipro paviljonui skirtas specialus paminėjimas

 

Birželio 1 dieną buvo paskelbti 2013 metų Venecijos bienalės nugalėtojai. Apdovanojimus skyrė Tarptautinės meno parodos žiuri: Sofía Hernández Chong Cuy (Meksika), Francesco Manacorda (Italija), Bisi Silva (Nigerija), Ali Subotnick (JAV), pirmininkaujant Jessica‘i Morgan (Didžioji Britanija).

 

Kipro ir Lietuvos paviljono fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Kipro ir Lietuvos paviljono fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Autorių kolektyvas

Dokumentinio kino kūrėjų gildijos pareiškimas dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų

 Lietuvos kino centro prie Lietuvos kultūros ministerijos direktoriui p. Rolandui Kvietkauskui

 

 Lietuvos kinematografininkų sąjungos

Dokumentinio kino kūrėjų gildijos

 

PAREIŠKIMAS

Dėl 2013 metų paraiškų svarstymo rezultatų

 

2013 m. gegužės 10 d.

Vilnius

 

Dokumentinio kino kūrėjų gildija reiškia susirūpinimą tuo, kad šiais metais dėl ydingos projektų vertinimo tvarkos neleistinai nukentėjo dokumentinis kinas.

 

Skirtingos kino rūšys buvo vertinamos vienoje lentelėje, todėl dokumentinis kinas buvo priverstas stoti į nelygią konkurenciją su vaidybiniu kinu, kur, pavyzdžiui, scenarijaus svarba ar koprodukcijos galimybės ir poreikiai yra visiškai skirtingi ir negali būti vertinami tais pačiais kriterijais.

 

Kino projektai ligi šiol konkuruodavo ne visi su visais, o tik tarpusavyje. Pavyzdžiui, trumpametražiniai dokumentiniai – su trumpametražiniais dokumentiniais, pilnametražiniai vaidybiniai – su pilnametražiniais vaidybiniais, animacija – su animacija ir t.t.

 

Nuo šiemetinės, mūsų manymu, neteisingos tvarkos nukentėjo ne tik atskiri kino projektai, bet ir visa dokumentikos sritis. Juolab kad šiemet, pradėjus tiek daug vaidybinių filmų ar suteikus paramą jų vystymui, labai tikėtina, kad kitąmet vėl neliks lėšų naujiems dokumentiniams filmams. Neracionalu ir visiškai nepateisinama yra ir tai, kad skaičiumi remiamų vaidybinių filmų yra kelis kartus daugiau nei dešimteriopai mažesnio biudžeto dokumentinių filmų. Taip ne tik yra stabdomas natūralus dokumentikos vystymosi procesas, bet nyksta kino kalbos paieškos ir idėjos, dešimtys talentingų kūrėjų priversti negrįžtamai prarasti kvalifikaciją ar net keisti profesijas.

 

Visa tai gresia lietuviškos dokumentikos išnykimu ir praradimu, nepaisant susiformavusios nacionalinio kino tradicijos, kuri pripažįstama pasauliniu mastu kaip unikalus kino reiškinys ir įvardinama kaip „lietuviška poetinė dokumentikos mokykla“, laiminti prestižiškiausius prizus tarptautiniuose festivaliuose ir rodoma visame pasaulyje.  

 

Taip pat tokie sprendimai užkerta galimybes dokumentinių filmų koprodukcijai ir lėšų pritraukimui iš užsienio šalių ar Europos šalių fondų.

 

Kategoriškai pareiškiame, kad visos kino rūšys privalo būti svarstomos ir vertinamos atskirai, kaip tai buvo daroma iki šiol, pagal aiškiai nustatytas kvotas kiekvienai kino rūšiai.

  < PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas