Autorius: Rimgailė Renevytė
Rimgailė Renevytė
Neįmanoma sugrįžti tokiam, koks išėjai
Pokalbis su Nele Savičenko
Apie karantino pauzę ir bandymą po šios tylos grįžti atgal į sceną kalbamės su aktore Nele Savičenko.
Rimgailė Renevytė
Prieš archyvinio spektaklio peržiūrą – V. Mainelytės ir M. Jusčiaus prisiminimai apie režisierių A. Lapėną
Rimgailė Renevytė
Nuo savęs pasprunkantis aktorius
Tradicinės personažo sampratos kaita šiuolaikiniame teatre
Pasak Edwardo Gordono Craigo, tik nuo savęs nusigręžęs aktorius gali sukurti teatro scenos vertą personažą. Nes kiekviena pro personažo kaukę praslystanti emocija, kiekvienas iš personažo psichofizikos iškrintantis judesys nurodo į aktorių, visais įmanomais būdais savimi gadinantį teatro vaidinimą.
Rimgailė Renevytė
Kai buvau pasaka Vilniaus gete
Garso patirtis „Glaistas“
Iš Mėsinių gatvės žengiu akmenuotu Ašmenos grindiniu. Akimis kliudau Šiaulių gatvės kampą, lentelė su pavadinimu vos laikosi ant namo sienos. Ritmingas garsas ausinėse pagauna mano žingsnius. Pasiekiu statybiniu tinklu paslėptą Žemaitijos gatvę. Lėtai slinkdama gatvelėmis į visą aplinką žvelgiu lyg į dekoraciją. Ausinės, izoliuojančios pašalinį šiandienos miesto garsą ir stipriai klausą veikiančios erdviniais garsais, išmeta iš įprastinio pasaulio ritmo: imi girdėti tai, ko nematai, o matyti ir visai negirdėti to, kas įprastai pažįstama. Pravažiuojantys automobiliai ir praeiviai čia gąsdina savo begarsiu nerealumo įspūdžiu, o garsai ausinėse verčia ieškoti bent menko įrodymo, kad nesi įstrigęs kažkieno kito galvoje ar niekaip negali pabusti iš svetimo sapno.
Rimgailė Renevytė
Sudaiktėjimai
Paroda „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“
Eimunto Nekrošiaus meno fortui skirta paroda užima tik mažą Nacionalinės dailės galerijos dalį – lyg tarp kitko į galerijos erdvę įsiterpusi juoda konstrukcija primena pravirą dėžę. Saugyklą, kurioje šnara jau neberodomų Nekrošiaus spektaklių eskizai, juodraščiai ar dokumentai. Tačiau ką spektaklių daiktai reiškia be pačių spektaklių?
Rimgailė Renevytė
Baisu pasiklysti teatre ir nerasti durų
Apie šiuolaikinės scenos problemas
Per keletą pastarųjų metų įsisiautėjus medijų kultūrai, Lietuvos teatre imta daug dėmesio skirti formos ir išraiškos priemonių kaitai. Pats savaime formos klausimas, siekiant išplėsti teatro ribas, visuomet reikalingas, tačiau mes tapome paradokso liudininkais: užuot šias ribas perbraižę, netrukus ėmėme jas tiesiog tirpdyti. Kurti nebe naujas formas (nes bet kokia forma juk privalo turėti ribas), o veikiau pasiduoti beformiškumui. Kas nutinka, kai, užuot ieškojus konkrečios formos tam tikram klausimui, temai ar reiškiniui apmąstyti, tiesiog tarpusavyje maišomos įvairios raiškos priemonės be aiškesnio mėginimo jas kaip nors sintezuoti, vien „transliuojant“ pranešimą?
Rimgailė Renevytė
Argi ne aš pagrindinis herojus?
Jaunimo teatro spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“
Rimvydas Stankevičius, trilogijos audinyje „Valhala“ užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini vaizduotės erdvė arba, anot jo paties, „vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“, priartino fiktyvų sapno, regėjimo pasakojimą prie tikro, esamojo laiko išgyvenimo. Tai irstančio laiko, klimpstančio nerimo pokalbių sufleris, nuojautų, nuogirdų ir nusivylimo blaškomas Valhalos vėjas. Knygų puslapiuose priverdamas savo baimes, Stankevičius pasiduoda kalbos virpesiui, ritmo užgaidai, už akių užbėgančiai minčiai (ar mirčiai), leidžiasi įkūnijamas pačios poezijos, idant priartėtų, pažintų, o gal net per menkiausią atsitiktinumą suvoktų, gerųjų ar piktųjų dvasių jis esąs ten vedamas.
Rimgailė Renevytė
Baimė bijoti
Jaunųjų scena
Pastaruoju metu įvyko nemažai jaunųjų (tai labiau kūrinio nuotaiką, o ne režisierių amžių apibūdinantis žodis) spektaklių premjerų, kuriose jau lyg ir turėtume pajusti, kuo gyvena arba dėl ko kankinasi toji ilgai laukta laisvės karta. Kadangi pati priklausau tai pačiai kartai ir mūsų laikas yra bendras, norisi pasidalinti keletu nejaukių klausimų, kurie kilo stebint šiuos teatro reiškinius. Ar dar yra kažkas, kas mus iš tiesų vestų iš proto, o ne vien keltų susidomėjimą ir nuobodulio genamą smalsulį? Kažkas, apie ką nekalbėti reikštų mirtinai užtrokšti, atsisakyti laisvės nuo primesto ir patogaus žinojimo, nuo išmoktų pozų, užmiršti savo paties nesuprantamą gyvenimą ir žmogišką galimybę jo tiesiog nesuprasti.
Rimgailė Renevytė
Ištrūkti, tik nėra kur
Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Raudona“
Dažno kūrėjo norisi paklausti: ar jums rūpi teatras, ar jūs pats teatre? Tačiau nei vienas, nei kitas atsakymas netiktų Valentinui Masalskiui. Tiksliau, netiktų vienas be kito. Nes Masalskio spektakliuose visuomet svarbus kūrėjo ir kūrinio dialogas, kūrėjo dvikova su pačiu savimi.
Rimgailė Renevytė
Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja
„Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus teatre „Lėlė“
„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas – veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimas ir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?
