Autorius: Rimgailė Renevytė
Rimgailė Renevytė
Teatras iš „Sirenų“ dėžutės
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.
Rimgailė Renevytė
Magnetinis laukas
Apie ryškiausius Nelės Savičenko vaidmenis
Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.
Rimgailė Renevytė
Judėjimas vakuume
„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą.
Rimgailė Renevytė
Mirusieji neprisikels, kad paliudytų tiesą
Oskaro Koršunovo „išvirkščio teatro“ idėja
Federico García Lorca yra rašęs: „Tik išlauždamas visas duris, teatras gali save pateisinti matydamas savo akimis, jog įstatymas – tai siena, ištirpstanti nuo menkiausio kraujo lašo.“ Nors ir retai (o šiais laikais ir visai nebemadingai), kartais nutinka taip, kad dar prieš leisdamas suabejoti, kam viso to apskritai reikia, teatras pasiglemžia viską ir savo medija paverčia pačius kūrėjus. O tada svarbiausia tampa tik viena: kaip ištrūkti iš teatro? Kaip teatro melas gali virsti tiesa nepraliejus kraujo? Ar įmanoma teatru paneigti patį teatrą? Ar tasai atstumas tarp vaidinančio aktoriaus ir jam tai daryti leidžiančio žiūrovo išties neįveikiamas?
Rimgailė Renevytė
Teatras per nesaugų atstumą
Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“
„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.
Rimgailė Renevytė
Absoliutus tankis
Apie aktoriaus Dainiaus Gavenonio personažus
Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?
Rimgailė Renevytė
Vien tik aš, vienintelis niekas
Apie aktorės Rasos Samuolytės veikėjas
Aktoriaus profesijoje neišvengiamai esama pamišimo. Sukurti tai, kas neegzistuoja, išgyventi tai, kas nepatirta, – tarsi įsispraustum į kito žmogaus odą. Juk aktorius privalo būti niekas, kad galėtų tapti viskuo. Aktorė Rasa Samuolytė ne sykį yra suvaidinusi tai, ko suvaidinti neįmanoma. Nes tokių išgyvenimų neįmanoma pakartoti. Nes bent sykį tai išgyvenus nebėra kur grįžti. Skaudžiai, tiesiog akyse byrančią Ofeliją, kai ji prašo Gertrūdos paimti rūtos šakelę. Tyliai mylinčią Sonią, kai po netikėto vidurnakčio pokalbio su Astrovu likusi viena ji kalbasi pati su savimi. Džuljetą, kai ši veriančiu balsu paskutinįsyk klykia „sudie“ Romeo. Neišsipildžiusiose svajonėse kliedinčią Nastią, kai netverdama pykčiu ji galiausiai sviedžia lėkštę į sieną, norėdama pagaliau užčiaupti Baroną. Arba tą akimirką, kai pradėdama antrąjį „Žuvėdros“ veiksmą, užuosdama aitrų svogūno kvapą, virsta nuo savęs apgirtusia aktore, vaidinančia Mašą.
Rimgailė Renevytė
Aktorius negali nemeluoti
Apie aktorių Martyną Nedzinską spektaklyje „Nuostabūs dalykai“
Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.
Rimgailė Renevytė
Romantinė baleto siela
Apie Jurgitos Droninos Žizel
Sakoma, kad be „Žizel“, kaip ir be „Gulbių ežero“, būtų sunku įsivaizduoti baleto tradiciją, galbūt todėl jų dramatiniai vaidmenys yra trokštamas kiekvienos balerinos išbandymas. Lygiai prieš savaitę Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pagrindinį baleto „Žizel“ vaidmenį šoko Anglijos ir Kanados nacionalinių trupių primabalerina Jurgita Dronina. LNOBT scenoje Dronina jau yra šokusi „Žizel“ (2013 m.), taip pat „Gulbių ežere“ (2014 m.) ir „Bajaderėje“ (2015 m.). Praėjusį kartą Droninos partneris „Žizel“ buvo Paryžiaus operos baleto trupės primarijus Mathias Heymannas, šįsyk Albertą įkūnijo taip pat kviestinis solistas Alejandro Virellesas, šokantis Bavarijos valstybiniame balete.
Rimgailė Renevytė
Šokantys mechanizmai
Martyno Rimeikio ir Mindaugo Urbaičio „Procesas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
Pirmosiomis gruodžio dienomis įvyko bene laukiamiausia šio sezono Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (o galbūt ir teatro apskritai) premjera – Martyno Rimeikio choreografinis debiutas pagal Franzo Kafkos romaną „Procesas“. Spektaklio ašimi pasirinkęs prozos kūrinį, Martynas Rimeikis kartu su kompozitoriumi Mindaugu Urbaičiu ir libreto bendraautoriu Laurynu Katkumi sukūrė naują „Proceso“ tekstą-spektaklį, per muziką, prasminius dramaturginius akcentus, o svarbiausia – judesio raišką interpretuojantį Kafkos pasaulį.
