Laiškai apie teatrą (VII)
Kaip ir jaunųjų „Žuvėdrą“ Oskaro Koršunovo teatre, Lauros Kutkaitės spektaklį „Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre taip pat galima laikyti manifestu. Režisierė surinko moterų kūrėjų komandą ir pasirinko #metoo judėjimo iškeltas temas. Šį spektaklį norisi lyginti su Annos Smolar „Sulėtintai“ – Kutkaitės kūrinys teatrališkesnis, suteikiantis aktorėms progą kurti tarsi iš nieko, užsiimti gryna teatro magija, patirti metamorfozes.








Laiškai apie teatrą (VI)
Tavo taikliai aprašytą tarpinę būseną, lydimą abejingumo ir vienatvės, kai sunku įsijausti į kūrinį, teatre pagaliau man nutraukė gegužės 15 d. Jaunimo teatre žiūrėtas Eglės Švedkauskaitės režisuotas premjerinis spektaklis „Jauno žmogaus memuarai“ pagal Ričardo Gavelio laiškų romaną. Seniai taip mėgavausi kūriniu: traukė ir temos, ir forma.







Laiškai apie teatrą (V)
Pratęsdama tavo laišką apie Łukaszo Twarkowskio ir Fabieno Lédé sukurtą mikrokosmą ir kitokią dramaturgiją, rašau apie Dimitrio Papaioannou spektaklį „Transverse Orientation“, atidariusį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“. Mačiau spektaklį pirmąją dieną (kovo 25 d.) ir jaučiausi šiek tiek atitrūkusi nuo grandiozinių žiūrovų ovacijų.








Laiškai apie teatrą (IV)
Ar pastebėjai, kad vasarį beveik nebuvo premjerų? Tuščias teatro mėnuo. Scenos meno įvykių, regis, tik daugėja, bet vis dar atsiranda premjerų spiečių ir tuščių mėnesių. Įdomu, ar tokį neproporcingą pasiskirstymą lemia finansavimo ir spektaklių gamybos struktūros, ar vadybininkų neapsižiūrėjimas? Juk pasitaiko, kad tą pačią dieną „susikerta“ dvi premjeros arba premjera su festivalio spektakliu, o po to eina ištisos štilio savaitės.








Laiškai apie teatrą (III)
Man taip pat sunku žiūrėti teatrą per televizorių, manau, tai pateisina tik edukacinius, bet ne meninius tikslus. Galima susipažinti su režisieriaus stiliumi, bet ne patirti spektaklį. Deja, tai daryti dažniausiai nuobodu kaip skaityti prastą vadovėlį – reikia itin geros paspirties ir išankstinio susidomėjimo. O virtualiai erdvei pritaikytas teatras – tiesiog ne mano sritis.








Nauji filmai – „Drive My Car“
Tai pasakojimas apie dvi vienatves. Apie ant parketo gulinčią ir nebekvėpuojančią bei naktinėmis gatvėmis klajojančią vienatvę. Tai pasakojimas apie didelio, tuščio miesto vienatvę. Tai kino pasakojimas apie teatro vienatvę. Tai mano vienatvė pasakoja apie tavo vienatvę.
Laiškai apie teatrą (II)
Mąstydama apie pusiausvyrą praradusią visuomenę ir feminizmą manau, kad mūsų teatre dar itin trūksta moterų kūrėjų spektaklių, todėl džiugu dėl performanso „Žiūrėdama viena į kitą“. Šį Eglės Švedkauskaitės režisuotą eskizą vertinu kaip pradžią, impulsą, kurį reikia palaikyti norint matyti daugiau šios krypties teatro.








Gretos Grinevičiūtės šokio spektakliai
Kaip veikia kūno atmintis? Ar jis tikrai įsidėmi net menkiausius judesius, mažiausius kryptelėjimus? Ar tikrai jo audiniuose amžiams nugula traumos bei įvairūs poveikiai? Kaip kūnas prisimena patirtis? Kaip jas saugo savyje, kaip sugeba paleisti? Kaip kūnas užmiršta? Ką jis slepia?








Árpádo Schillingo spektakliai
„Didžiausia mano baimė, – rašo Czesławas Miłoszas, – kad apsimetu kuo nors, kas nesu.“ Didžiausia mano baimė, – antrinu Miłoszui, – kad apsimetu tuo, ko apskritai nėra. Ši mintis vis lenda į galvą, kai daugiau laiko praleidžiu teatre, kai per storas sienas nepastebiu, kaip keičiasi diena, kai nebesuseku ne tik savaitės dienų, bet ir mėnesių vardų, kai kur kas giliau kvėpuoju teatro dulkėmis nei vėju.








Laiškai apie teatrą
Šešerius metus kartu mokėmės, kaip suprasti teatrą, šiemet tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ kartu keliavome, žiūrėjome, diskutavome ir dėliojome Lietuvos teatro vitrinos programą. Dažną vakarą prasilenkiame spektakliuose, tačiau vis labiau norisi ne tik trumpai apibendrinti pamatytų spektaklių įspūdžius, ne tik perskaityti viena kitos mintis kultūrinėje spaudoje, bet ir diskutuoti, pasidalinti tuo, kas lieka už recenzijų formato, uždaruose pokalbiuose ar mintyse. Taip gimė idėja keistis laiškais, nes paraštėse kartais slypi svarbių ir įdomių dalykų. Šiai dialogo formos serijai pavadinimą „Iš mūsų vaidybų“ skolinamės iš Balio Sruogos, ne tik dėl skambesio, bet ir dėl Sruogos rašymo stiliui būdingos saviironijos bei rašytojo siekio teatrą matyti ne vien iš teatro pusės.








