Autorius: Rimgailė Renevytė
Rimgailė Renevytė
Argi ne aš pagrindinis herojus?
Jaunimo teatro spektaklis „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“
Rimvydas Stankevičius, trilogijos audinyje „Valhala“ užrašinėdamas visa, ką sufleruoja nepažini vaizduotės erdvė arba, anot jo paties, „vieta, į kurią nė sykio nebuvo užklydęs Dantė“, priartino fiktyvų sapno, regėjimo pasakojimą prie tikro, esamojo laiko išgyvenimo. Tai irstančio laiko, klimpstančio nerimo pokalbių sufleris, nuojautų, nuogirdų ir nusivylimo blaškomas Valhalos vėjas. Knygų puslapiuose priverdamas savo baimes, Stankevičius pasiduoda kalbos virpesiui, ritmo užgaidai, už akių užbėgančiai minčiai (ar mirčiai), leidžiasi įkūnijamas pačios poezijos, idant priartėtų, pažintų, o gal net per menkiausią atsitiktinumą suvoktų, gerųjų ar piktųjų dvasių jis esąs ten vedamas.
Rimgailė Renevytė
Baimė bijoti
Jaunųjų scena
Pastaruoju metu įvyko nemažai jaunųjų (tai labiau kūrinio nuotaiką, o ne režisierių amžių apibūdinantis žodis) spektaklių premjerų, kuriose jau lyg ir turėtume pajusti, kuo gyvena arba dėl ko kankinasi toji ilgai laukta laisvės karta. Kadangi pati priklausau tai pačiai kartai ir mūsų laikas yra bendras, norisi pasidalinti keletu nejaukių klausimų, kurie kilo stebint šiuos teatro reiškinius. Ar dar yra kažkas, kas mus iš tiesų vestų iš proto, o ne vien keltų susidomėjimą ir nuobodulio genamą smalsulį? Kažkas, apie ką nekalbėti reikštų mirtinai užtrokšti, atsisakyti laisvės nuo primesto ir patogaus žinojimo, nuo išmoktų pozų, užmiršti savo paties nesuprantamą gyvenimą ir žmogišką galimybę jo tiesiog nesuprasti.
Rimgailė Renevytė
Ištrūkti, tik nėra kur
Valstybinio jaunimo teatro spektaklis „Raudona“
Dažno kūrėjo norisi paklausti: ar jums rūpi teatras, ar jūs pats teatre? Tačiau nei vienas, nei kitas atsakymas netiktų Valentinui Masalskiui. Tiksliau, netiktų vienas be kito. Nes Masalskio spektakliuose visuomet svarbus kūrėjo ir kūrinio dialogas, kūrėjo dvikova su pačiu savimi.
Rimgailė Renevytė
Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja
„Doriano Grėjaus portretas“ Vilniaus teatre „Lėlė“
„Doriano Grėjaus portretas“ žiūrovams pristatomas kaip „spektaklis be žodžių“. Tai nėra neteisingas spektaklio apibūdinimas, nes išties scenoje nekalba nei lėlės, nei žmonės. Suprantu, jog šios frazės tikslas – veikiau įspėti, nuraminti (o gal ir provokuoti) būsimus žiūrovus, nei sukelti impulsus šio teksto autorei pirminių įspūdžių užrašams, tačiau šis įvardijimas pasiūlė šiek tiek labiau pagalvoti, ką scenoje reiškia kalbėjimas ir žodis, ar būtinai jis turi būti ištartas. Ar kalbai būtina apibendrinti kūrinio turinį? Atrodo, jog lėlių ir objektų teatras palankiausias norint nutolti nuo žodinės personažo ar kūrinio išraiškos. Kita vertus, šis nuotolis dažniausiai itin susiaurina literatūros pasirinkimo galimybes ir būsimo spektaklio auditoriją. Tačiau kokių dar išraiškos formų teatre turi žodis? Kaip teatrinė kalba išvaduoja literatūrą?
Rimgailė Renevytė
Teatras iš „Sirenų“ dėžutės
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ lietuviška programa
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ užsienio režisierių pavardės ir spektaklių pavadinimai dažnai tampa svarbiausiais programos akcentais. Nieko keista, juk tai bene vienintelė galimybė susipažinti su pasauliniais teatriniais procesais, neiškeliant kojos iš namų. Tačiau „Sirenose“ kasmet pristatoma ir lietuviškų spektaklių vitrina, kaip galimybė lietuvių kūrėjams būti pastebėtiems užsienio teatrų ekspertų. Svarstant apie keletą pastarųjų „Sirenų“ metų norisi klausti, kokiu pagrindu sudaroma lietuviškų spektaklių programa ir kas juos sieja tarpusavyje.
Rimgailė Renevytė
Magnetinis laukas
Apie ryškiausius Nelės Savičenko vaidmenis
Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.
Rimgailė Renevytė
Judėjimas vakuume
„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“
Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą.
Rimgailė Renevytė
Mirusieji neprisikels, kad paliudytų tiesą
Oskaro Koršunovo „išvirkščio teatro“ idėja
Federico García Lorca yra rašęs: „Tik išlauždamas visas duris, teatras gali save pateisinti matydamas savo akimis, jog įstatymas – tai siena, ištirpstanti nuo menkiausio kraujo lašo.“ Nors ir retai (o šiais laikais ir visai nebemadingai), kartais nutinka taip, kad dar prieš leisdamas suabejoti, kam viso to apskritai reikia, teatras pasiglemžia viską ir savo medija paverčia pačius kūrėjus. O tada svarbiausia tampa tik viena: kaip ištrūkti iš teatro? Kaip teatro melas gali virsti tiesa nepraliejus kraujo? Ar įmanoma teatru paneigti patį teatrą? Ar tasai atstumas tarp vaidinančio aktoriaus ir jam tai daryti leidžiančio žiūrovo išties neįveikiamas?
Rimgailė Renevytė
Teatras per nesaugų atstumą
Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“
„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.
Rimgailė Renevytė
Absoliutus tankis
Apie aktoriaus Dainiaus Gavenonio personažus
Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?
