7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Baimė bijoti

Jaunųjų scena

Rimgailė Renevytė
Nr. 1 (1280), 2019-01-04
Teatras
A. Didžgalvio nuotr.
A. Didžgalvio nuotr.

Pastaruoju metu įvyko nemažai jaunųjų (tai labiau kūrinio nuotaiką, o ne režisierių amžių apibūdinantis žodis) spektaklių premjerų, kuriose jau lyg ir turėtume pajusti, kuo gyvena arba dėl ko kankinasi toji ilgai laukta laisvės karta. Kadangi pati priklausau tai pačiai kartai ir mūsų laikas yra bendras, norisi pasidalinti keletu nejaukių klausimų, kurie kilo stebint šiuos teatro reiškinius. Ar dar yra kažkas, kas mus iš tiesų vestų iš proto, o ne vien keltų susidomėjimą ir nuobodulio genamą smalsulį? Kažkas, apie ką nekalbėti reikštų mirtinai užtrokšti, atsisakyti laisvės nuo primesto ir patogaus žinojimo, nuo išmoktų pozų, užmiršti savo paties nesuprantamą gyvenimą ir žmogišką galimybę jo tiesiog nesuprasti.

 

Visi jauno teatro spektakliai kuriami pagal skirtingas dramaturgines aplinkybes ir formos bei žanrų taisykles. Pats dramaturgijos pasirinkimas išties atrodo taiklus ir užčiuopiantis bene pačias jautriausias vietas. Tai baimė likti vidutinybe, baimė būti neoriginaliam, baimė kartotis, baimė pasirodyti silpnam ir netalentingam, baimė neturėti ką pasakyti, baimė abejoti savimi, baimė nepritapti, baimė likti nesuprastam ir baimė nesuprasti, baimė gėdytis, baimė būti atstumtam, baimė būti per paprastam. Tik kad visa tai šie spektakliai išduoda ne sąmoningu kalbėjimu, o veikiau nesąmoningu tylėjimu apie tai. Tiek šiuolaikinė, tiek klasikinė jų pasirinkta dramaturgija siūlo tą daugiasluoksnį žvilgsnio pralaidumą, vis dėlto iš pačių spektaklių sunku suprasti, kokių ketinimų turėdami režisieriai renkasi šias pjeses. Jos aktualios? Šiuolaikiškos? Nagrinėja socialines problemas? Tačiau ar tai jau savaime svarbu? Kam? Tokie spektakliai, o veikiau pjesių pastatymai tiesiog perfrazuoja dramaturginį turinį be aiškaus kūrėjų santykio su medžiaga, be kritikos ir jiems patiems būtinų klausimų kėlimo. Kai pjesė tik tam tikru būdu pritaikoma prie nūdienos aktualijų, spektaklis rizikuoja virsti vien keistu anoniminiu (net jei ir socialiniu) medijų reiškiniu, kurio funkciją – atkreipti dėmesį, suburti ir diskutuoti, ko gero, kur kas efektyviau atlieka socialiniai tinklai ar žiniasklaida. Žinoma, galbūt eiliniam ir nuo visko jau pavargusiam žiūrovui išties pakanka vien beasmenio ir suprantamais ženklais peraiškintos pjesės atvaizdavimo, bet ar to pakanka tam, kuris toje scenoje dėl to plyšta? Ar režisūrai pakanka vien pretenzingos kalbėjimo manieros? Juk išgrynindamas savo klausimą per dramaturginę problemą režisierius peržengia inscenizaciją ir būtent tuo skiriasi spektakliai, kuriami iš būtinybės ir tiesiog iš smalsumo.

 

Kaip klausti žiūrovui, jeigu neklausia pats kūrėjas? Kodėl jis turėtų čia apskritai jaustis reikalingas? Juk atstumas iki žiūrovo priklauso ne tik nuo spektaklio erdvės ar interaktyvumo, tai labiau impulsyvus tikrovės atpažinimas, atkartojimas ir išgyvenimas. Jau nebeužtenka scenoje išrengti žmogaus, kad jis būtų ir jaustųsi esąs nuogas. Drąsą bijoti, kurią turiu omenyje, galima atpažinti per grumtynes ir derybas su dramaturgija, formos ir priemonių triukšme nuolat kartojamą klausimą – kaip ištverti šią alinančią, nesibaigiančią ir beprasmę kasdienybę, kaip ištverti tą abejingumą pačiam sau ir pasauliui, kurį nuolat bandau užgožti visais įmanomais būdais? Tai klausimas, kuris yra tiek asmeniškas, jog virsta kiekvieno iš mūsų kvėpuojamu oru. Kaip įmanoma to nepastebėti?

 

Jaunųjų teatre esama atvejų, kai konfliktas kyla spektaklio viduje tarp skirtingas kartas bei kontekstus siejančios režisūros ir aktorių patirties. Aktoriai prisitaiko prie pasiūlytos interpretacijos, tačiau kai pro dramaturgiją ir tvarkingą režisūrą „praslysta“ iki mechaniškumo nenugludinta teatrinė (bei žmogiška) gyvybė, nebelieka pozos. Ši įtampa virsta tuo spektaklio nenuoseklumu, kuriam esant nebelieka apsimetinėjimo. Tomis akimirkomis pro (norisi manyti, jog režisieriaus primestą) įvaizdžio filtrą pagaliau gali atpažinti tuos jaunus (ir savus) žmones, kurie išties nesupranta, kas vyksta jų gyvenime, kas jie tokie, ko jie trokšta ir nuo ko nuolat bėga. Tačiau tai tik keletas momentų, o visa kita dažnai primena vien kūrėjų (ir aktorių, ir režisieriaus) mėginimą įsisprausti į svetimai jauną ar jau senstantį kūną.

 

Ir vis dėlto ko vertas režisūrinis žvilgsnis, jeigu net nesvarbu, į ką žiūrėti? Kam kalbėti apie Hamletą, jeigu nebėra paties Hamleto? Nekalbu apie žmogiškos savigailos apraiškas ar nesuprastą ir savo kančia besimėgaujantį menininką, kuriuo jau seniai nebetiki nei žiūrovai, nei patys autoriai. Turiu galvoje – kaip suprasti savo laiką ir savo skaudulius nepaklausus to, kuris supranta? Ar tam klausimui tikrai reikia tiek pozos? Juk pozavimas teatre visuomet tėra perteklinis dalykas. Teatras jau pats savaime yra poza, o pagrindinis klausimas visuomet buvo – kaip ją įveikti, kaip ją paversti tikrove arba kaip ja patikėti ir ją išgyventi? Taip pamažu visa ko perteklius tampa visa ko skurdu. Kažkada buvome pasirengę mirti už savo idealus, bet ar dabar dėl ko nors vis dar mirštama? Nejaugi išties spektakliai-pastatymai tik pildo repertuaro spragas, o jaunųjų režisierių karta neturi nei kam prieštarauti, nei kam pritarti? Net jeigu ir nutiko taip, jog, kaip rašo Svetlana Aleksijevič, „išėjome į gatves ir staiga nebeturime ką pasakyti“, kodėl negalime kalbėti apie tai? Apie gėdijimąsi gėdytis, apie baimę bijoti ir iš viso to pasijuokti. Apie bandymą išgyventi šioje pertekliaus skurdo kasdienybėje, kai kankinamasi, nes paprasčiausiai neturima dėl ko kankintis, ir to neslėpti. Nes būtent tai pateisina būtinybę būti scenoje, kurioje apsimetinėti, jog neapsimetinėji, jau nebegalima. Kitu atveju paties teatro mechanizmas tampa spąstais, į kuriuos pakliuvus išgaunamas tik perteklinis iliuzijos efektas.

 

Tačiau jeigu šie pasvarstymai nepasirodys verti dėmesio, kitas klausimas, perfrazuojant Alfredo de Musset „Fantazijų“, galėtų būti ir paprastesnis: „Drauge, tai ką veiksim šį gražų vakarą?“ – „Bet ką, kad ir naują spektaklį pastatysim.“

 

A. Didžgalvio nuotr.
A. Didžgalvio nuotr.