7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Judėjimas vakuume

„Le Terrier“ (Ola) festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Rimgailė Renevytė
Nr. 22 (1259), 2018-06-01
Šokis
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.

Ar teatro erdvėje egzistuoja toks gyvenimas, kuris būtų ne dramaturginių personažų, ne aktorių ir net ne žiūrovų, o paties teatro kūno? Ar užtemdžius žiūrovų salę nujautėme, kas gali nutikti su visą dėmesį pasiglemžusia aktorių erdve? O galbūt ši erdvė jiems net nepriklauso? Spektaklyje „Le Terrier“ (Ola) (kūrėjai Florencia Demestri, Samuel Lefeuvre) laikas ir erdvė jau nebėra vien statiškos ir „iš anksto duotos“ aplinkybės, kuriose klostosi draminis veiksmas, o veikiau tampa pačia scenos materija. Joje įkalintiems aktoriams pavyko sukurti klaustrofobišką irstančio kūno, išsišakojusio laiko ir sueižėjusios erdvės vakuumą. 

 

Spektaklio „Ola“ atlikėjai sceninį veiksmą atiduoda į svetimas rankas ir tampa objektais, paklūstančiais laiko, erdvės, traukos, garso valiai. Abstraktus kalbėjimas apie erdvę ir laiką  tampa įmanomas atsisakant aktorių ir personažų psichologijos, kūną priimant kaip daiktą ar mechanizmą, funkcionuojantį visiškai išoriškai. Tokiu atveju judesys jau nebėra vien „svetimų“ (choreografų ar režisierių pasirinktų) kontekstų, emocijų ar koncepcijų išraiškos instrumentas, o veikiau priešingai – judesys atskleidžia vien tai, kas būdinga jam pačiam ir jo kūniškai prigimčiai. Vis dėlto šiuolaikinio šokio kontekste keista matyti tokį spektaklį, kuriame kūnas nėra priemonė, reikalinga perteikti prieštaringam ir nerimo kupinam vidiniam kūrėjo pasauliui. Veikdami vien išore, kuri atsisako bet kokios vidujybės, spektaklio kūrėjai ne išreiškia ar vaizduoja kažką (kaip yra įprasta) laukdami žiūrovo atjautos ir susitapatinimo, o patys savimi modeliuoja scenos tuštumą kaip tam tikrą erdvėlaikį. Erdvė ir laikas spektaklyje iš scenos kūnus kontroliuojančių formalių aplinkybių pereina į patį turinį.

 

Greta visą pasirodymą lydėjusios mistinės detektyvo nuotaikos ir asociacijų su Davido Lyncho serialu „Tvin Pyksas“, po spektaklio vykusioje diskusijoje kūrėjai kaip vieną iš „Olos“ įkvėpimo šaltinių įvardijo ir argentiniečių rašytoją Jorge Luisą Borgesą, kurio kūriniuose taip pat svarbūs begalinio, besikartojančio ar užstrigusio ir niekada neįvykstančio laiko motyvai. Tačiau net ir atmetus visas spektaklio metu kilusias asociacijas ar nevalingą norą vis dėlto ieškoti pasakojimo nuoseklumo bei logikos (kurią čia galima atrasti), „Ola“ nebuvo iš tų „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklių, kuriuose reikia leisti sau būti / šokti / jausti / svarstyti kartu su tais, kurie pasirodo scenoje. Veikiau tai buvo būdas darsyk atrasti nors ir savaime suprantamus, bet būtent todėl pačius galingiausius ir svarbiausius teatro elementus – erdvę ir laiką. Ir pamėginti juos išardyti bei surinkti iš naujo ne pasakojant tam tikrą istoriją ir pasiliekant jų viduje, bet, priešingai, susitelkiant į šių elementų išorę ir savarankišką jų egzistavimą be dramaturgijos, aktorių ir personažų pagalbos.

 

Nuo pat pirmųjų spektaklio akimirkų kūrėjai mėgina manipuliuoti laiku ir erdve. Kai Florencia Demestri iš žiūrovų salės įžengia į nepažįstamą ir ją visą tiesiog praryjančią scenos erdvę, o jai dainuojant iš scenos gilumos išnyrančios rankos kontroliuoja jos judesius – erdvė atgyja juodų kūnų pavidalu. Kai Ricardo Ambrozio kūnas nebepaklūsta traukos dėsniams ir neleidžia ant kojų išstovėti ilgiau nei keletą milisekundžių čia pat tiesiog akyse ištirpdamas, o Laureline Richard savo rankų pirštų galiukuose susikaupusią įtampą tarsi pratęsia erdvėje, garsu nurodydama šios judėjimo kryptį, – pasikeičia erdvės tankis, gylis ir tūris. Bene geriausiai laiką įkūnijantis (tiesiogine šio žodžio prasme) spektaklio fragmentas – kai savo kūnų judesiais aktoriai / šokėjai veikia kaip prasukamo kino filmo juosta. Judesys sąmoningai sulėtinamas arba pagreitinamas ir taip aiškiai per jį yra išgyvenamas ištįsęs, sustingęs, užstrigęs (kaip įkyriai užstringa muzikinės plokštelės fragmentas) laikas. Dėl to savaime kyla asociacijos su Łukaszo Twarkowskio režisuotu spektakliu „Lokis“, kuriame manipuliacija sceniniu judesiu vyksta pasitelkiant stiprios mirksinčios šviesos (stroboskopo) efektus. Jie padeda sukurti judesio iliuziją, nors scenoje aktoriai iš tiesų nejuda. Laikas čia lygiai taip pat greitėja ir ištįsta, suvokiant jį per judesio iliuziją. „Oloje“ tokiam laikui užfiksuoti pakanka vien šokėjų kūnų, todėl taip sukuriamas kur kas galingesnis efektas – patenkama į žiūrovo sąmonę, manipuliuojama jo laiku. Mistinė muzika tokiu pat stiprumu užlieja ne tik scenos erdvę, bet ir žiūrovų salę, o bendra tamsa sujungia (net jeigu ir laikinai) aktyvią ir pasyvią teatro erdvę į vientisą kūną.  

 

Spektaklyje neklausiama, kaip patenkama į scenos erdvę. Teatro scenos ypatingumas čia yra būtent jos tuštuma, ir spektaklio „Le Terrier“ (Ola) kūrėjai tai maksimaliai išnaudoja. Begalinius erdvės ir laiko mechanizmus išlaisvindami nuo žmogiško žvilgsnio, jie leidžia juos patirti kone pačius savaime su visa to kuriama euforija, laisve, panika ir siaubu.

Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Le Terrier“ (Ola). D. Matvejevo nuotr.